Raudonieji khmerai

Raudonieji khmerai, dar žinomi kaip Khmer Rouge (iš prancūzų kalbos, tariama kaip "kmer ruž") - bene bjauriausia ir šlykščiausia iš visų komunistų partijos rūšių, veikusi Kambodžoje. Raudonųjų khmerų vadovas Pol Potas ilgainiui tapo netgi bendriniu žodžiu, reiškiančiu nusikaltėlį, kuris daug kartų blogesnis, negu koks Hitleris. Raudonųjų khmerų judėjimą pagrindinai rėmė Komunistinė Kinija. Ši partija valdė Kambodžą arba Kampučiją nuo 1975, kai užgrobė valdžią iki 1979, kai juos nuvertė Vietnamo kariuomenė.

Oficialiai tai vadinosi Kambodžos komunistų partija, o paskui Kampučijos komunistų partija, kuri pati save dažnai vadino khmerų komunistų partija, nes pagrindinė tauta tenai Kambodžoje arba Kampučijoje buvo khmerai. Partijos nariai buvo atpažįstami iš to, kad nešiodavo juodus drabužius ir didelius raudonai languotus šalikus. Tai nuo tų šalikų ir gavo pavadinimą - kad raudonieji khmerai. Pagal viešia skelbiamą ideologiją anie buvo gana artimi Naujosios Kairės idėjoms, kurias Pol Potas jiems parvežė iš Prancūzijos, kur visokiuose tenykščiuose universitetuose išmoko. Tiesa, tas idėjas kiek papildė maoizmu su visomis teorijomis apie didįjį šuolį.

Kai Raudonieji khmerai, valdomi Pol Poto, atėjo valdžion, greitai savo idėjas pradėjo įgyvendinti. Kadangi Kambodža buvo labai atsilikusi žemės ūkio šalis, tai išvarė visus gyventojus iš miestų, kad anie keltų žemės ūkį. Kadangi Kambodža yra tipiška Indokinijos šalis, tai klimatas čia irgi tipiškas Indokinijai - pusę metų totalios liūtys, o paskui likusią pusę metų sausros be jokio lietaus. Tai pagal Raudonųjų khmerų įsivaizdavimą reikėjo prikasti daugybę tvenkinių, kur būtų saugomas vanduo ir daugybę kanalų, ir štai tada jau žemės ūkis sužydės.

Miestų gyventojai buvo išvaromi visiškai masiškai. Kaip pvz., Kambodžos sostinė Pnompenis 1970 metais turėjo 460 tūkstančių gyventojų, tuo tarpu 1978 turėjo vos 30 tūkstančių gyventojų. Beveik visi gyventojai buvo išvaryti į tuos žemės ūkio darbus - kapstyti griovių ir tvenkinių.

Visi gyventojai buvo skirstomi į tinkamą darbo liaudį (kaimiečius) ir visokius liaudies priešus (visus kitus). Visiems netinkamiems buvo priskiriami bet kas, kas nėra tipiški kaimiečiai iš Raudonųjų khmerų partijos. Kaip pvz., netinkamiems asmenims buvo priskiriami dauguma mokančių skaityti ir rašyti, turintys aukštąjį išsilavinimą, nešiojantys akinius, priklausantys kitai religinei grupei (pvz., visi krikščionys ar musulmonai), priklausantys kitoms tautinėms grupėms, bet kas, dirbęs vadovaujantį darbą, mokytojai, medikai, inteligentai, buvę pareigūnai, kariškiai ir taip toliau.

Visi netinkami buvo iš anksto priskiriami naikintiniems, ir gyvybė jiems suteikiama buvo kaip išimtis, kol jie dirbs. Darbas buvo labai paprastas - kapstyti griovius ir duobes. Įrankių daugeliu atvejų neduodavo, kapstyti žmonės turėdavo rankomis ar tiesiog paprastais mediniais pagaliais. Kad tokie įdarbinti liaudies priešai nesugalvotų pabėgti, būdavo nukapojami kojų nykščiai, nes be jų žmonės lieka visiškai šlubi ir vos įstengia vaikščioti. Kad nesugalvotų naudoti ginklų ar net ir kokiais pagaliais negalėtų muštis, būdavo nukapojami rankų nykščiai.

Visi, kurie kažkuo neįtikdavo, būdavo užmušinėjami. Kadangi Raudoniesiems khmerams trūko ginklų ir netgi virvių, žmonių dažniausiai nešaudydavo, o tiesiog papjaudavo. Itin tipiškais atvejais būdavo papjaunamos pastojusios moterys. Tos pačios moterys neretai pastodavo dėl to, kad jas žagindavo tie patys komunistai. Kai pas moterį pasirodydavo pilvas, komunistai jį perpjaudavo, moterį palikdavo pririštą prie medžio mirti, o iš pilvo išluptą kūdikį pakabindavo ant šakos. Viešai Raudonieji khmerai aiškindavo, kad čia auklėjamoji priemonė, kad visi žinotų, kad revoliucinis griovių kapstymas yra svarbiau už viską, taip kad nevalia vengti darbo, pastojant ir gimdant vaikus.

Šitaip vos per keletą Raudonųjų khmerų valdymo metų buvo išžudyta, skirtingais vertinimais, maždaug nuo penktadalio iki trečdalio gyventojų. Dar panašus kiekis gyventojų pabėgo į užsienį. Deja, statistiką čia sunku įvertinti, nes duomenų apie populiaciją nebuvo bent kelerius metus iki Raudoniesiems khmerams ateinant į valdžią, o taip pat kelerius metus po jų režimo žlugimo.

Raudonųjų khmerų režimo galas buvo apgailėtinas - Pol Potas sumąstė, kad reikia pulti ir užimti daugybę kartų galingesnį Vietnamą, kur valdė SSRS remti Vietnamo komunistai, nors Kampučijoje gyveno apie 5 milijonai žmonių, kai Vietname - apie 50 milijonų. Taigi, Kampučijos pajėgos įsiveržė į Vietnamą, o po kelių dienų Vietnamas pradėjo atsakomąjį įsiveržimą į Kampučiją, kuris per keletą dienų baigėsi tuo, kad Kampučija buvo okupuota. Vietnamo kariuomenė buvo sutinkam kaip visiški išgelbėtojai. Po įsiveržimo netgi labai baisiais laikyti Vietnamo komunistai buvo apšalę nuo to, kokių mastų masines žudynes rengė Raudonieji khmerai - buvo atrastas ir Tuol Seng kalėjimas, kuriame Raudonųjų khmerų veikėjai kankino netgi kūdikius ir viską dokumentuodavo nuotraukomis, ir taip pat atrasta daugybė žudynių laukų su masinėmis kapavietėmis, kur buvo užkasti šimtai tūkstančių lavonų. Bendro nužudytų žmonių skaičiaus įvertinti nepavyksta iki šiol.

Žodžiu, greitai Raudonieji khmerai buvo paskelbti nusikalstama grupuote ir jos nariai tapo tais, kurie šaudomi be jokio teismo. Tiesa, greitai iššaudyti jų nepavyko - kai kuriose sunkiausiai prieinamose kalnų vietose Raudonųjų khmerų judėjimas laikėsi dar apie porą dešimtmečių, ir toliau kraupindamas kaimiečius bei rengdamas masines žudynes.