Radijo trikdžiai

Labai reta maždaug 1970 metų nuotrauka, kurią greičiausiai kokiu tai Smena markės fotoaparatu Vilniuje padarė kažkoksai nežinomu likęs moksleivis, užsilipęs ant greičiausiai dar bestatomos rusų mokyklos stogo. Nuotraukoje matomi Mindaugo gatvės pastatai (dabartinė Mindaugo Maxima yra už kokio 100 metrų dešinėje), o gerokai už jų - Algirdo gatvės statiniai, už kurių jau matosi ir centrinės Vilniaus radijo trikdžių stoties antenos. Visa ta stotis užėmė didelį kvartalą, kuris buvo aptvertas, tačiau antenos matydavosi iš tolo, nes buvo realiai labai didelės.

Radijo trikdžiai arba radijo trukdymai - tai kai kokią nors radijo stotį kažkas nori nuslopint. Tai labai buvo paplitę tais laikais, kai prie ruso buvo geriau, nes būdavo paimi kokį VEF, įsijungi, o tenai - arba kažkokios rusiškos laidos, arba ūžia ir baubia kažkas klaikiai. Tai jau kai ūžia ir baubia, tai reiškia, kad gera kokia nors laida eina - Amerikos Balsas, Laisvės Radijas ar Laisvosios Europos Radijas kažką kalba, o čia ryšio kokybę savaip kažkokia KGB pagerina.

Liaudyje dar tos radijo trukdžių stotys buvo vadinamos kaip glūšilkės, nuo rusų kalbos žodžio "glušit" - tai reiškia, kad glušinti. Tuo tarpu poetiškesni žmonės iš senesnių laikų dar sakydavo - "Stalino vargonai", su aliuzija į visokius sovietinius komunistinius Stalino šlovinimo koncertus, kurie vis būdavo transliuojami per oficiozinį radiją iki pat Josifo Stalino mirties.

Radijo trikdymo metodikos

Paprastai tie trikdžiai būdavo kelių rūšių, kurias jums aprašome:

• Šiluminio triukšmo generatorius būdavo dažniausias - atsiradęs vėlyvesniais laikais ir naudotas iki pat galo, nes nuslopindavo viską patikimai, dirbo irgi patikimai, o girdėti ką nors būdavo neįmanoma. Generuojamas triukšmas būdavo su kažkokia radijo lempa, duodančia signalą, artimą rudąjam triukšmui (išties ne nuo rudos, o nuo tokio Brown, taip kad būtų Brauno - šiluminio dalelių judėjimo). Triukšmas būdavo savo dažniais primenantis balso pobūdžio signalą, gana nemalonus ir nervinantis, ir absoliučiai užmušantis viską, ką tik gali išgirsti, o pats generuojantis prietaisas veikė patikimai ir nekėlė problemų.
• Dvidažnis triukšmo generatorius "ГМД" (generator mešajuščevo deistvija), kuris buvo plačiai naudotas nuo pat 1948 iki 1976, o kažkiek ir dar vėliau, tačiau vėliau po truputį vis mažiau, nes per jį būdavo įmanoma girdėti laidas ir suprasti kažkiek, nors ir nervindavo tas triukšmas. Signalas čia buvo nykus, nes tiesiog buvo keturi generatoriai - vienas 135Hz moduliuotas 3Hz dažniu iš antro, o trečias - 320Hz, moduliuotas 5Hz dažniu iš ketvirto. Viską sumaišius, gaudavosi monotoniškas virpantis zyzimas. Kai kurie gudresni radijo mėgėjai pasidarydavo filtrus tiems dviems dažniams nufiltruoti, tai galėdavo ir per trukdžius laidas girdėt.
• Balso poūdžio signalas - tiesiog kadaise apie 1976 pradėtas groti specialus įrašas, kur buvo sukarpyti maži gabaliukai kažkokių rusiškų radijo diktorių balsų - vienas moteriškas, o kitas vyriškas. Tai gabaliukai buvo skirtingo ilgio, nuo kokio dešimtadalio sekundės, iki kokių 5 sekundžių, kur kone visą sakinį spėdavo pasakyti, o visi dar ir užkloti vienas ant kito, tai gaudavosi klaikiai nerišlus balbatavimas, kur atrodo kad būrelis žmonių kalba belenkokius atsitiktinius žodžius ir dar taip, kad neįmanoma nieko suprast. Tai šitas nervindavo smarkiai. Bet buvo prastas, nes juostos su įrašu pas KGB greitai sudildavo. O paskui KGB tokį įrašą bandė leist iš mažiau sudylančių plokštelių, kažkokių panašiai kaip patefonams, bet guminių ir magnetinių, bet irgi prastai su tuo ėjosi. Tai paskui spėjo daugumoje vietų viską pakeist į tuos rudojo triukšmo generatorius.
• Radijo "Majak" transliacijos, kurios būdavo varomos per visur kur papuola, įskaitant ir tuos dažnius, kur tos užsienio radijo stotys buvo. Šitas reikalas buvo kaip koksai netyčiukas tipo, "oj atleiskit, netyčia transliuojam". bet veikdavo tai tik tada, kai reikdavo gana silpną signalą nuslopint, nes kitaip būdavo galima girdėt, ką kalba. Užtat dėl tos priežasties tasai radijas "Majak" tai būdavo pagaunamas dešimtimis skirtingų dažnių.
• Iškraipytos "Majak" ir įrašų transliacijos - išties tai paleisdavo trumposiomis bangomis dažnine moduliacija, t.y., FM signalą kažkokį tiesiog, tik suspaustą dar, tai gaudavosi stiprus signalas, kuris trikdydavo daug smarkiau, o kai klausomas per AM imtuvą, tai atrodydavo kaip kažkokia nekokybiška radijo transliacija.
• Naktinis slopinimas heterodinų dažniais. Būdavo leidžiamas tiktai naktį, o ir tai ribotai - ne visur, o ir tik tarpais, nes slopindavo visiškai visas laidas, bet nuslopinimas gaudavosi ne visiems radijo imtuvams, o ir kur gaudavosi, tai gana silpnas. Buvo tokiu įdomiu principu pagrįstas, kad yra radijo imtuvuose toksai tarpinio dažnio stiprintuvas su maišikliais dažnių, kur duoda kažkokį tarpinį dažnį, kuris vadinasi heterodino dažniu. Ir tas dažnis visoms bangoms vienodas. Tai jį ir slopindavo. Aišku, veikė tas silpnai, bet trukdydavo irgi. Čia būdavo arba šiaip koks nors triukšmas iš dvidažnio generatoriaus, arba tas pats "Majak", tai irgi būdavo, kad girdisi arba koks nors burzgimas, arba "Majak" per visas bangas, kokias tik gaudai. Arba ir tas, ir kitas vienu metu. Tai kur stiprios netoli esančios sovietinės stotys būdavo, tai jas galima būdavo klausyti, bet jau iš toli ateinančių silpnų stočių nelabai girdėdavosi.

Radijo slopinimo efektyvumas

Slopinimo rezultatai, priėmimą tikrinant su standartiniu imtuvu apie 1980-1981 metus buvo tokie:

• Laisvoji Europa/Laisvė: 1% geras girdimumas, 6% vidutinis girdimumas, 20% blogas girdimumas, 73% signalas nuslopintas visiškai
• Amerikos balsas: 3% geras girdimumas, 31% vidutinis girdimumas, 45% blogas girdimumas, 22% signalas nuslopintas visiškai

Kaip matome, nemaža dalis žmonių galėjo klausytis tų radijo stočių, netgi Laisvės ir Laisvosios Europos, kurias ypatingai smarkiai stengėsi nuslopint. O jei kai kurie pasijungdavo prie savo VEF kokį nors 5-10 metrų ilgio laidą ir nepatingėdavo jį visaip tampyt ir vedžiot visokiais vingiais ir zigzagais, kol gaudavosi kažkokia keista beformė antena, panaši į tinklą per visą kambarį, užtat turinti geresnį kryptingumą į gaudomą radijo stotį ir blogesnį kryptingumą į slopinimo stotį, tai ir dar labiau signalas pagerėdavo.

Tokių gi trikdžių generuotojų, liaudiškai vadinamų "glušilkomis", stovėjo kiekviename didesniame mieste (Vilniuje - regis kažkur apie Algirdo gatvę, matydavosi išu toli net, tokios didelės keistos antenos. Vėliau trukdymai iš jų prapuolė, nes 1988 gale buvo priimti kokie tai nutarimai nebetrukdyti - tai apie kažkur 1989 metų pradžią ir apstojo taip trukdyt, o dar paskui ir pačias antenas nugriovė. Tačiau šitos, nors buvo galingos, veikdavo gana lokaliai ir už miesto kapitalistinės propagandos girdimumas buvo kur kas geresnis. O dar irgi kapitalistai gudraudavo - vis transliacijos dažnius šiek tiek koreguodavo ir žiūrėk randi kokiame diapazone neužtrukdytą - matyt radistas-KGBistas užsivėpsodavo.

O sovietmečio paskutinius kokius 10-15 metų visur buvo pradėta statyti daug naujų stočių, kurios turėjo mažą galią (5-10 kilovatų ar netgi mažiau), o tikslas buvo, kad kiekviename miestelyje, kur yra bent kokie 5-10 tūkstančių gyventojų, būtų atskira radijo trukdymo stotis. O didesniuose miestuose kad po atskirą stotį būtų kiekviename rajone. Tai jau šitų kai pristatė tiesiai ant daugiaaukščių stogų, tai klausytis balsų pasidarė neįmanoma, nes signalas stipresnis ir iš visų pusių einantis.

Radijo priėmimo efektyvumas labai smarkiai priklausė ir nuo radijo imtuvų. Sovietiniai buvo gana mažo jautrumo ir visai mažo selektyvumo, todėl išvengti trukdžių būdavo sunku. Tuo tarpu vakarietiški radijo imtuvai pasižymėjo ir geresniu jautrumu, ir daug daug geresniu selektyvumu. Taigi, tie, kas turėdavo japonišką magnetofoną su imtuvu (t.y., magnetola), smarkiai džiaugdavosi. Antras daugelio vakarietiškų imtuvų privalumas buvo tai, kad jie priimdavo signalą iš aukštesnio dažnio diapazonų, t.y., trumpesnes, kaip 25 metrų ilgio bangas. Tokios bangos sovietiniuose radijo imtuvuose nebuvo naudojamos, todėl KGB nelabai rūpinosi ir jų slopinimu, o nuslopinti jas buvo daug sunkiau, nes dėl trumpesnių bangų žymiai lengviau buvo pasidaryti kryptingas antenas, kurios priimtų radijo transliacijas iš Vakarų, bet nepriimtų iš trukdymo stočių. Tačiau ypatingai džiaugdavosi tie, kurie įsigydavo šiaip kokį pagerintą vakarietišką trumpųjų bangų radijo imtuvą, kokius gamindavo kai kurios firmos - pvz., Sony, Panasonic ar Grundig. Šie turėdavo tokį gerą selektyvumą, kad kartais trikdžių gaudavosi išvengti vien dėl tikslesnio nusitaikymo į specifinį radijo dažnį.

Bet paskui jau atėjo Perestrojka, o dar paskui ir išvis Glasnost, o dar paskui 1989 po truputį ėmė išjunginėti tas trikdymo stotis, nors tarpais jų dar būdavo įmanoma išgirsti iki pat kokių 1990, nes bandymų tikslais ir kovinės parengties užtikrinimui vis laiks nuo laiko įjunginėdavo tai šen tai ten.

Kova su balsų klausymu prie Stalino ir NKVD

O dar kol nebūdavo slopinimo stočių, tai iki kokių 1954 darydavo paprasčiau - už klausymąsi tiesiog pasodindavo ir išveždavo. Dauguma žmonių anuo metu manė, kad "glušilkas" čia atstodavo stukačiai, kurie įskųsdavo. Ir visi kas turi radijo imtuvus, buvo registruojami ir turėdavo gaut leidimą, o jei negaudavo, tai pakliūdavo į NKVD, maloniems pokalbiams, kurių metu sulaužydavo kaulus ir atidaužydavo galvą taip, kad ir neliktum gyvu ir nesiklausytum.

Tačiau gi veik visi žinodavo, ką kalbėjo Amerikos balsas, iki kurių ten Kalėdų mus išvaduos, nors niekas nesiklausydavo jo. Nors jei taip istoriškai tiksliai, tai Amerikos balsas nežadėjo niekad, kad išvaduos, o žadėjo tą mažos partizanų stotys, veikusios dar ir apie 1950. Bet tai jau būtų kitos istorijos.

Visgi, kaip paaiškėjo jau daug daug vėliau, išties besiklausančius radijo anais laikais pagaudavo ne dėl skundikų, o dėl to, kad važinėdavo radijo pelengatoriai ir gaudydavo heterodinų dažnius. Heterodinas - tai tokia schema, kuri visuose radijo imtuvuose yra ir kažkiek pati skleidžia radijo bangas. Tai vat pagal tai aptikdavo imtuvus ir suimdavo, nes be leidimo turėti imtuvą buvo negalima.

Pačius gandus apie stukačius kaimynus skleidė tie patys NKVD - žmonės jais ir patikėdavo, nesuprasdami, kaip čia kažkas juos aptiko. Juoba, kad ir pelengatorius tiesiog pravažiuodavo kažkur pro šalį, o stribai tik kitą dieną ar netgi po savaitės tepasirodydavo - pagal pelengavimo protokolus. Toks metodas, kai NKVD patys mesteldavo užuominas apie esą įskundusius kaimynus, labai skatino žmonių tarpusavio nepasitikėjimą.

Taip kad štai šitaip veikė tada cenzūra, o štai dabar tai visokius internetus filtruoja taip, kad niekas nei nepastebi.

Dar žr.

Gi čia radome kažkokį blogerį, katrasai visokių nuotraukų iš kažkur ištraukęs [1]