Python

Čia tokia populiari knyga, kuri praverstų daugeliui Python programuotojų.

Python - viena iš durniausių programavimo kalbų, kuri sukurta buvo, kai kažkokiems neaiškiems programuotojams kilo proto aptemimas, galimai po kokių nors medžiagų vartojimo, o gal ir šiai nuo išprotėjimo.

Čia jūs tik pagalvokit: kokie nors Assembler, Fortran ir Cobol programuotojai tiek metų galvojo apie tai, kad reikia pašalinti visokius absurdiškus tarpus ir tabus iš programų tekstų, kad jie bent jau įtakos nedarytų, nes yra visiškai idiotiški ir reikalingi programos formatavimui, o ne valdymui. O tada kai visi tų tarpų įtaką panaikino, praėjo pora dešimtmečių ir kažkokie psichai sugalvojo, kad reikia tarpus padaryti programavimo kalbos dalimi.

Tai ir atsirado dvi tokios programavimo kalbos - Whitespace ir jau čia aprašomas Python.

Čia mes rimtai, nejuokaujam. Ir Python programinantys prietrankos rimtai galvoja, kad tai yra normalu, kad taip ir turi būti - kad programos sintaksės darlimi reikia paversti tokį nematomą simbolį, kaip paprasčiausias tarpas.

Bendrai tai, jei Python kūrėjai būtų turėję proto ir darę normalią ir padorią programavimo kalbą, tai būtų gavęsi kokia tai Lua. Bet kadangi jie proto neturėjo, tai gavosi Python.

Python kalbos idėjos

Prietrankos, kurie šitą sugalvojo, aiškino maždaug taip, kad visokie dibilai, programuojantys normaliomis programavimo kalbomis, klaikiai blogai formatuoja tekstą ir todėl programos pasidaro neįskaitomos ir nesuprantamos ne tik kitiems žmonėms, bet netgi ir tiems, kas patys tas programas rašė. Aišku, yra tame tiesos nemažai. Bet paversti teksto formatavimą privaloma programos dalimi - tai jau dėve dėve.

Eikit jūs šikt, nieko čia mes nerašysim apie šitą durną kalbą, nes čia jūs pitonščikai su savo ta kalba tai baisiau už kokį nors steampunką su savo tais absurdiškais archaizmais. Kai visas pasaulis tobulėja ir vysto kompiuterius, Python vystosi atvirkštine linkme. Todėl Pipedija čia Python programuotojams pataria dar įsivesti ir privalomus eilučių numerius, kad dar archaiškiau būtų.

Dar būdinga, kad jei tik programuotojas kokį nors Python programuoja, tai paprastai dar ir koks nors žaliavalgis ir joga užsiimdinėja.

Dar visokie seni perdylos pastebi, kad būdavo senais laikais tokia visiškai niekam tikusių programuotojų rūšis - tai tie, kurie programindavo Basic kalba ir nesuprasdavo, kodėl iš jų kiti tyčiojasi. Tai ilgainiui ta Basic kalba tiesiog numirė, nes buvo visiškai niekam netikusi. Bet štai ta pati programuotojų rūšis niekur nedingo - jie pradėjo programinti Python. Ir dabar tie patys Python programuotojai nesupranta, kodėl iš jų visi tyčiojasi.

Python ir Perl

Beje, labai didele dalimi Python išpopuliarėjo dėl to, kad daugelį buvo užknisusi kadaise be proto populiari, tačiau daugybę keistų nesąmonių ir neaiškią sintaksę turėjusi Perl kalba. Tai joje buvo galima programuoti praktiškai bet kaip - literally tiesiog kažkokiu C kalbos, shell skriptų ir BASIC mišiniu, netgi nemokant sintaksės. Tai paskui daugelis šitą tyčia darytą Perl patogumą įvardino, kaip didžiausią Perl bėdą - visokie autistai iš proto kraustydavosi, negalėdami tos kalbos suprasti.

Tai paskui iš to ir atsirado priešingos tendencijos - viską iki tarpų reguliuoti. Tai taip visokie autistai ir plūstelėjo mokytis Python, nes jis jiems buvo aiškus, skirtingai nuo Perl.

Taigi, šiais laikais Perl laikoma mirštančia kalba, o tuo tarpu Python plinta visur kur papuola. Tuo tarpu ne autistiški, o taip vadinami neurotipikai vis laukia, kada atsiras normali skriptinimo kalba, kuri neturėtų nei Perl, nei Python nesąmonių.

Hello World su Python

Dar gi buvo labai juokingai, kai iki antro Python printinimas buvo kalbos savybė, kaip kokiame Pascal, tai ir programa paprasta gaudavosi:

print "Hello World!"

O paskui atsirado Python 3 versija, kur print raktažodis dingo ir atsirado vietoje to print funkcija. Ir staiga visos Hello World programos nustojo veikti. Ir visokios kitos programos irgi nustojo veikti. Nuo to laiko reikia tą Hello World taip užrašinėt:

print ("Hello World!")

Paprasta programa su Python

Čia demonstracijai parodysim jums, kaip veikia ir kaip neveikia paprasta programa su Python, kurį sugalvojo tie bepročiai, kurie sugalvojo, kad tarpais reikia programos logiką nustatinėti. Todėl žmonems, vietoje to, kad jie užsiimdinėtų programavimu, dabar reikia skaičiuoti tarpus, kiek jie kur ko parašė.

Štai tokia programa veikia, bet spausdina tiktai žodį "Du":

a=1
b=2

if a > b :
 print("Vienas")
print("Du")

Štai tokia programa jau išvis neveikia, o interpretatorius keikiasi apie kažkokias klaidas:

a=2
b=1

if a > b :
 print("Vienas")
  print("Du")

Akivaizdu, kad norint programuoti Python, reikalingas dar ir specialus editorius, nes vienintelis būdas programinti - tai matant visus tarpus. Nes jei nematai tarpų, tai visada nesąmonės gausis.

Kitos Python nesąmonės

Nors Python kūrėjai vaizdavo kokį tai didelį dvasingumą, kad reikia esą taip tvarkingai programuoti, kad ir kodas gerai atrodytų, todėl įkišo tuos tarpus į kalbos sintaksę, tai išties buvo apsimetinėjimas. Nes kitur visai tokių dalykų jie nepadarė.

Kaip pvz., nors čia egzistuoja duomenų tipai, jie yra dinaminiai ir keičiami pagal tai, kaip interpretatorius sugalvoja. T.y., jūs niekada negalite žinoti, kas susišvies interpretatoriui ar kur bus kokia nors klaida su duomenimis, nes duomenų tipai visvien atspėjami dinamiškai, o duomenys pagal tai ir sukonvertuojami. Žodžiu, pagal geriausias Basic tradicijas.

Taigi, formaliai atseit struktūruota kalba iki pat tarpų, bet realiai - dinaminiai tipai, kurie reiškia, kad niekada negali būti tikras tuo, ką darai.