Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Psichotronas
|
Siekiant, kad straipsnis atrodytų rimtesnis ir moksliškesnis, jame pridėta daug ilgų tarptautinių žodžių Jei manote, kad protingų tarptautinių žodžių čia per mažai, spauskite redaguoti ir įrašykite dar kelis savo nuožiūra. Geriausiai tinka lotyniški ir graikiški. |
Psichotronas - tai metadažninis generatorius, katras moduliuoja radijo bangas specialiai parinktais smegenų dažnio impulsais, skleisdamas vadinamąjį hipnotinį spinduliavimą. Skiriamos kelios psichotronų rūšys: bendraefektiniai (pirmos kartos), selektyviniai (antros kartos) ir semantiniai (trečios kartos).
Dauguma psichotronų yra pagrįsti vadinamuoju Frėjaus efektu (Frey effect), atrastu Cornell University mokslininko Allan H. Frey. Jo tyrimai parodė, kad aukšto dažnio radijo bangomis (apie 1,9GHz - tai mobilaus ryšio naudojamas dažnumas), kai radijo signalas yra moduliuotas žmogui girdimais dažniais, galima perduoti garsinius pranešimus tiesiai į smegenis, o naudojant didelės galios kitų dažnių impulsus (10-50W cm2) - sukelti širdies darbo sutrikimus, o ilgalaikė didelės galios ekspozicija (1-2 val.) gali pažeisti smegenų kraujo barjerą arba sukelti odos ir raumenų nudegimus.
Deja, šiuolaikiniai mokslo pasiekimai dar neleidžia efektingai panaudoti mikrobangės ginkluotės dėl to, kad jai reikalingas ypatingai didelis galingumas, tačiau neuronų stimuliacija jau rado panaudojimą tokiose efektingose psichotroninio ginklo realizacijose, kaip ADS ir MEDUSA.
Mokslininkai, labiausiai išvystę psichotronikos technologijas - tai Lee Sadovnik (Sierra Nevada Corp.), James Lin (University of Illinois), Henry Lai (University of Washington), Leif Salford (Švedija) ir kiti. Visi šie mokslininkai dalyvavo, kuriant G bangas, kurios specialiai paveikia smegenų bangas taip, kad šios pasikeistų ir žmonės būtų paveikti psichotroninės spinduliuotės.
Bendri psichotronų veikimo principai
Visi psichotronai paremti puslaidininkiais efektais organiniuose audiniuose: elektrinis signalas skirtinguose organizmo audiniuose į vieną pusę perduodamas geriau, nei į kitą pusę, to dėka vyksta detekcija (t.y., susidaro žemadažnės srovės) ir tokiu būdu radijo bangomis galima sukurti signalus organizme, kurie, savo ruožtu, gali sukelti neuronų reakcijas, kitaip tariant, virsti nerviniais signalais. Pagal kai kurias kitas teorijas, spėjama, kad detekcija vykdoma dėka šiluminio mikroplėtimosi vidinėje ausyje, esant energijos lygiams iki 10-5W/cm3, kas yra gerokai žemiau ribos, naudojamos net ir silpno galingumo radijo dažnių siųstuvuose, tai pademonstravo MEDUSA aparatas, gaminamas Sierra Nevada Corporation firmoje.
Psichotroniniam spinduliavimui detektuoti naudojami inversinio signalo detekciniai psichotronai paprastai vadinami lochotronais.
Psichotronų rūšys
Bendraefektinis psichotronas
Bendraefektinis arba foninis psichotronas skleidžia radijo signalą diapazone tarp 100MHz ir 3GHz, specialiai parenkant dažnį, kuris rezonuotų tarp dviejų kūno taškų, pvz., rankų pirštų galiukų ir kojų pirštų. Rezonuojantis dažnis sustiprinamas (taip vadinamas anteninis stiprinimas) ir dalis signalo detektuojama (dėl atsirandančios skirtingos varžos priešingoms signalo fazėms). Jei signalas yra moduliuotas vienu iš žmogaus smegenų veiklą atitinkančių dažnumų, signalas ima interferuoti su smegenų bangomis ir sukelia žmonėms atatinkamą būseną. Optimaliai veikia nešantysis signalas, atitinkantis kaukolės rezonansinį dažnį, t.y., maždaug 1-3GHz.
Bendraefektiniai psichotronai paprastai turi du darbo režimus: slopinantį (Delta) ir žadinantį (Beta). Portatyviniai bendraefektiniai psichotronai gali būti panaudoti tikslinėms specialios paskirties operacijoms, pvz., sukelti stiprų apsnūdimą tam tikro pastato gyventojams. Rečiau naudojamos Beta bangos, jos paprastai taikomos, norint sukelti minioje žmonių neramumus ar pan..
Bendraefektiniai psichotronai nėra efektyvūs, net kai taikomos kryptinės spinduliavimo antenos, nes jų poveikis ribotas, taip pat spinduliavimo galia turi siekti ne mažiau, nei 7mW/m2
Selektyvinis psichotronas
Selektyvinis psichotronas yra artimas bendraefektiniam, tačiau paremtas idėja, kad optimaliai veikia tiktai signalas, kuris tiksliai atitinka konkretaus žmogaus rezonansinį kaukolės dažnį. Kadangi skirtingų žmonių kaukolės skiriasi, psichotronas gali paveikti konkretų žmogų, kartu nepaveikdamas aplinkinių. Vietoj įprastos amplitudinės moduliacijos tokiuose psichotronuose neretai naudojama impulsinė moduliacija, taip pat - "plaukiojančios bangos" režimas, kai psichotrono spinduliavimo dažnis keičiasi, paveikdamas vis kitus žmones. Esant impulsinei moduliacijai, tos pačios galios siųstuvas gali sukurti impulsus, kurių detektuojama signalo galia iki 1000 kartų didesnė, todėl įmanoma pagaminti kompaktiškas, lagamino dydžio spinduliavimo sistemas.
Darbo režimai selektyviniuose psichotronuose būna tie patys, kaip ir bendraefektiniuose, tačiau būna numatyti keli papildomi režimai (tikslinis ir plaukiojantis) bei galimybė automatiškai parinkti duomenis pagal įvestus kaukolės išmatavimus.
Semantinis psichotronas
Semantinis psichotronas yra paremtas ne tiesioginės smegenų stimuliacijos tam tikrais dažniais idėja, o tuo, kad tikslingai parinkti aukštesni signalo dažniai (100-300GHz) leidžia signalo detekciją lokalizuoti specifinėse smegenų srityse, taip sužadinant konkrečias žmogaus emocijas arba netgi perduodant tiesiai į smegenis garsinį signalą. Tokie psichotronai yra brangūs, todėl naudojami ribotai, tiktai tikslingai atrinktiems recipientams stimuliuoti. Vienas iš populiariausių tokių psichotronų - tai Sierra Nevada Corporation gaminamas MEDUSA aparatas, skirtas balso perdavimui tiesiai į žmogaus smegenis.
Vadinamiesiems semantiniams psichotronams priskiriamos ir ketvirtos kartos sistemos, kurios leidžia kombinuoti perduodamo garsinio signalo efektus su atitinkamų smegenų centrų stimuliacija, pvz., su tam tikra į smegenis transliuojama fraze susiejant malonumo centro dirginimą ir taip išugdant ilgalaikius sąlyginius refleksus.
Periferinis psichotronas
Skirtingai nuo kitų psichotronų rūšių, periferinę nervų sistemą veikiantys psichotronai dažniausiai vadinami tiesiog mikrobanginiu ginklu ar panašiai. Nepaisant to, veikimo principas gan artimas, išsivystęs iš tradicinių bendraefektinių psichotronų: mikrobangos perduoda signalą grupei žmonių, esančių tam tikrame plote. Skirtingai nuo psichotrono, perduodamas signalas, skirtas ne galvos smegenims, o po oda esantiems neuronams - taktiliniams, skausmo receptoriams ir pan.. Atatinkamai skiriasi ir signalo moduliacija: jis moduliuojamas ne smegenų bangas atitinkančiais dažniais, o periferinę nervų sistemą optimaliai veikiančiais (rezonansiniais) dažniais (~40-60KHz). Tokiu dažniu paveikti periferiniai neuronai ima perdavinėti į centrinę nervų sistemą intensyvų signalą, žmogaus suvokiamą, kaip nepakeliamas skausmas. Raytheon gaminamos ADS sistemos plačiai naudojamos JAV armijos, kaip priemonė demonstracijoms vaikyti okupuotose šalyse (pvz., Irake, Afganistane ir pan.)
Tarp kitų modernių bandomųjų sistemų paminėtinas ir nuotolinis klizmatronas, sukeliantis konvulsijas (vadinamasis diarėjos spindulys), jis laikomas efektyvesniu kariniam panaudojimui, nes jo veikimui reikalingas maždaug 30 kartų silpnesnės galios spinduliavimas, nei ADS, taip pat pastebimi stiprūs liekamieji (iki 30-60 minučių trukmės) efektai.
Pritaikymas medicinoje
Psichotronai bandyti pritaikyti medicinoje apie 1960-1970 metus, tiesa paprastesni: pacientams būdavo transliuojamas kito žmogaus įrašytų smegenų bangų signalas silpnais impulsais arba elektromagnetiniais laukais. Bandymų metu pacientai pajusdavo poveikį, atitinkamą gaunamoms bangoms, pvz., Delta bangos daugeliu atvejų sukeldavo gilų miegą, Beta bangos - susijaudinimą, Alfa bangos - ramią, žvalią, patenkintą būseną, Teta bangos - nuovargio, apsnūdimo pojūtį. Buvo tikimasi, kad iš išorės indukuotos smegenų bangos gali padėti gydant tokias ligas, kaip šizofrenija, epilepsija, depresija ir pan..
Deja, medicininiai tyrimai leisdavo tokius efektus sukelti tiktai bangas perduodant per elektrodus, negana to, joks ilgalaikis terapinis poveikis nepastebėtas, tiktai momentiniai efektai, kurie trudavo tik tol, kol vykdavo atitinkamų bangų transliacija.
Vystant nuotolinio bangos perdavimo idėją, buvo bandomos indukcinės sistemos, tačiau jos irgi nepasiteisino, tad ilgainiui vietoj psichotronų psichiatrija apsiribojo ECT ir TMS sistemų panaudojimu. Signalo perdavimas radijo bangomis medicinoje nebuvo tiriamas, kaip itin neefektyvus ir kartu galintis paveikti ne tik pacientą, bet ir visą aptarnaujantį medicininį personalą.