Pagonybė

Pagonybė - nauja religija, menamai atkurta iš senos, kai kažkokia Pranė Dundulienė, būdama kažkokia profesore, išnaikino iš visur rimtesnius tyrimus ir tyrėjus, užtat visur paskelbė kokią tai etnokultūrinę blėnį apie kažkokius lietuvių senovėje esą garbintus medžius, akmenis ir kitus daiktus. Ir be abejonės, svarbiausia visos šitos atkurtos pagonybės ašis - tai saulės simbolis, kuris simbolizuoja kažkokią tai kaitą, vaisingumą ir dar kažką.

Dabar gi, atėjus valdžion LVŽS veikėjams, pagonybė atgimsta visame Dundulienės svaigesyje, nors anoji jau seniai seniai numirusi. Užtat jos blėnimis besirėmusi Romuva jau žada gauti valstybinės religijos statusą, finansavimą, o kartu - ir galimybes neribotai skleisti tyrą Ramūno Karbauskio žodį, nes kaip žinia - pagonybės centras - tai Naisiai!

Vienok dar iš Romuvos kleidėjimų atėjusi skaisda, dora ir skalsa - tai pats LVŽS vertybinis turtas, pagrindas ir dar kažkoks ten dalykas.

O dar vienok, žodis "pagonybė" yra nelietuviškos kilmės, iš lotyniško paganus atėjęs, ką išvertus reiškia "kaimietis". Tai čia viena vertus, kad kaimiečiai - tai gal ir nekeista, bet užtat kai paklausi kokiu lietuvišku žodžiu ta pagonybė vadinasi, tai anie pagonys stena, stena, galų gale išmekena, kad "Romuva", o kai pasakai, kad niekas taip to tikėjimo nevadino, ir kad čia tik organizacija taip vadinasi, tai išvis nutyla, kažką paburba ir pabėga į kažkur.

Nelabai kažko gerbia lietuviai tuos pagonis, laiko juos kažkokiais durniais, kurie akmenims ir medžiams meldžiasi kaip durni, kai protingesni medžius kūrena, o iš akmenų namus sau statosi.

Vienok tikra senovinė religija, kurią Norbertas Vėlius, besiremdamas Algirdo Juliaus Greimo darbais atkurdinėjo, taip ir neatsikūrė, nes Dundulienės augintiems romuviniams per daug jau sudėtingai pasirodė.

Pagonybės periodai ir rūšys Lietuvoje

Didesne dalimi pagonybė yra sunkiai atkuriama, tad sunku išskaidyti ir jos periodus, juoba kad skirtingu metu įvairūs tikėjimai smarkiai transformavosi ir maišėsi. Naujesniais laikais tokio tipo transformacijų ir maišymosi pasekmes galime pamatyti induizme, kurį temos neišmanantys žiopliai laiko vienu kažkokiu tikėjimu, nors realiai - ten yra visa krūva tarpusavy mirtinai susipjovusių ir nesuderinamų religijų, kurios, tiesa, turi ir krūvas tarpusavio sąsajų.

Iš esmės, visi bandymai atkurti pagonybę, kaipo tokią, gali būti paremti tiktai fragmentiškomis žiniomis iš istorinių šaltinių bei tautosakos, archeologiniais radiniais ir labai plačia dedukcija. Ką pastebėjo dar legendarinis Algirdas Julius Greimas - tai kad dabartiniai bandymai atkurti kažką panašaus į pagonybę - tai visiškai apgailėtinas feikinimas, kuriuo nei patys pseudopagonys išties netiki anei trupučio.

Pagonybės tikėjimų istoriniai periodai

Remiantis pastebėtais religijų pokyčių dėsniais, galim spėti, kad Lietuvos pagoniški tikėjimai turėjo bent jau šiuos etapus:

• Šamanistinis etapas - pats ankstyviausias, kurio esminiai bruožai - šamanizmas. Būdingas medžiotojų bendruomenėms. Galima spėti, kad labiausiai išvystytas ir pirmus centralizavimo požymius turintis šamanizmo etapas susietas su Sovijaus mitu ir lavonų deginimu.
  • Dangaus kūnų etapas - nežinia, ar ankstyvoji, ar vėlyvoji šamanistinio etapo dalis, susijusi su mitais apie Saulę ir Mėnulį. Pastarasis lietuvių mitologijoje būdavo laikomas svarbesniu, dar vadintas kaip Dievulis, o vėliau sutapatintas su krikščionišku dievu.
• Matriarchalinis etapas - susijęs su žemdirbyste ir sėsliomis gyvenvietėmis, taip pat su ugnies saugojimo kultu. Siejamas su tokiomis dievybėmis ar pusiau mitinėmis būtybėmis, kaip Gabija, Pizius, Kuilys ir panašiai. Šio periodo palikimas - kai kurios matriarchalinio pobūdžio legendos ir mitai, turintys daug neigiamo požiūrio į vyrus, o taip pat labai daug visokių nešvankybių.
• Patriarchalinis, valdžių pasidalijimo etapas - susijęs su tokiomis karo figūromis, kaip Perkūnas, Velnias ir kai kuriomis smulkesnėmis. Iš esmės, išsivystymo metu sulaužytas pagonystės etapas, kuris buvo aršiausiai persekiojamas ankstyvos krikščionybės.
• Prietarų arba griuvimo etapas - tas, kur ankstesni pagoniški tikėjimai susijungė su krikščionybe ir tapo prietarais. Kaip pvz., neigiama figūra ir smulkiomis dvasiomis pavirtęs Velnias, sutapatintas su Šėtonu

Pagonybės tyrinėjimo ir atkūrimo periodai ir teorijos

Vėliau, skirtingais periodais vyko ir keli skirtingi etapai su bandymais atkurti ar aprašyti lietuviškąją pagonybę. Daugelis tų bandymų būdavo absurdiški, išfantazuoti ir pan., t.y., neretai vadintini kaip elementarūs pseudoreliginiai kliedesiai. Šiais laikais su kliedesine pseudopagonybe siejami įvairūs durniai, kurie, pvz., duburiuotuose akmenyse kūrena laužus, tokiu būdu tuos akmenis sunaikindami. Analogiška pseudopagonybė yra ir visokie prietrankos, kurie kliedi apie visokius saulės ženklus ir panašiai.

Kitą vertus, naujais laikais visgi atsirado ir bandymų kiek rišliau, moksliškiau išsiaiškinti pagoniškus tikėjimus.

Išskirti galima šiuos tris svarbiausius periodus, susijusius su pagonybės tyrimais:

• Romantistinis etapas - pagrindinai aprašinėtas XIXa., labiausiai žinomas iš Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt) veikalų. Etapui būdingas bandymas atkurti pagonybę inteligentų sluoksniuose, remiantis užsilikusiais mitais, liaudies pasakojimais, įvairiais literatūriniais šaltiniais, o taip pat visokiomis fantazijomis, kurios buvo paremtos analogija su Senovės Graikijos bei Senovės Romos dievų panteonais. Ši kryptis buvo esminė iki pat XXa. vidurio ir kažkiek laikėsi netgi ir vėliau.
• Kliedesinis arba sovietinis etapas - būdingas visišku nemokšiškumu paremtas bet kokios tautosakos painiojimas, visiškas negebėjimas skirti krikščioniškos mitologijos nuo senųjų tikėjimų, visiškas skritingų periodų neskyrimas, kliedesinės teorijos apie medžių ir krūmų garbinimus, absurdiškas dievybių lyčių painiojimas ir taip toliau. Šita neopagoniškų kliedesių kryptis buvo remiama sovietų valdžios, kaip priešstata katalikų bažnyčiai. Būdingi kliedesinės krypties atstovai - Pranė Dundulienė bei Romuva.
• Semiotinis etapas - prasidėjęs nuo Algirdo Juliaus Greimo knygos "Tautos praeities beieškant", kurioje semiotiniu požiūriu buvo struktūruojamos įvairių žinomų lietuviškos mitologijos istorijų elementai ir jų tarpusavio sąsajos. Esminis požymis - atsiradęs aiškus skirstymas pagal periodus, išskiriamos dievybių funkcijos, jų suderinamumai ir pan., nagrinėjami ir istoriniai perėjimai iš vieno vystymosi etapo į kitą. Žinomiausias šios krypties mitologijos tyrimų atstovas - Norbertas Vėlius.