Dora

Dora - tai tokia mistinė dvasia ar tai kažkas panašaus, katrą labai skleidė žalstiečiai beigi jiems priklausantys Romuvos bei panašių grupelių veikėjai. Ką ta dora išties reikia, apinkiniai nesuprato, nes kažkodėl ta dora buvo visiškai kažkuo skirtinga nuo kokių nors moralės normų, padorumo, etikos, įstatymų laikymosi ar negi paprastų bažnyčios skleidžiamų Dievo įsakymų.

Kadangi niekas nesupranto, kas ta dora, tai gal dėl to žalstiečiams ir pavyko gerokam kiekiui žmonių, o ypačiai - sau patiems praknisti protą, įtikinant, kad tai esąs kažkoksai tai reiškinys, kuris už tuos aukščiau minėtus vertybinius dalykus ypatingesnis, svarbesnis ir geresnis.

Vienok, pabuvus žalstiečiams kurį laiką valdžioje, paaiškėjo, kad toji dora nelabai ką bendro turi su dorybėmis ar dorumu, o greičiau jau su veidmainiškumu ir melu.

Kartu su dora kažkaip dažnai pasitaikydavo ir iki šiolei pasitaiko ir dar dvi, dar keistesnės sąvokos - tokios kaip darna ir skaista. Tai galų gale netgi gavosi visa trejybė - dora, darna ir skaista viename.