Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Masinė psichozė
Masinė psichozė - toksai pasakymas, kuris paprastai visai nereiškia jokios psichozę, o tiktai kokį tai masinį durnumą, dažniausiai sukeltą žiniasklaidos ir visokių reklamų, o gal šiaip kokių nors gandų ar kartais tiesiog sveiko proto. Paprastai jei kas nors pakankamai masiškai vyksta, tai atsiranda kokie nors žurnalizdai, kurie pradeda pezėti, kad kažkas esą yra masinė psichozė.
Pagal pasakymo "masinė psichozė" vartojimą dažniausiai galima atskirti žmones, kurie kalba klišėmis ir yra ganėtinai durni. Tie patys, kurie vieną kartą pasako "masinė psichozė", kitą kartą pasako "kainų pasiutpolkė", trečią kartą pasako "šurmuliavo mugė", o galų gale nusirita ir iki to, kad paskui pradeda šnekėti, jog agonijos neslėpė Eglė.
Realiai gi psichozė yra sunkus psichikos sutrikimas, kur žmogui yra pačiuožęs stogas tiek, kad jis daro nesąmones, o gal ir kokias nors haliucinacijas girdi ar mato. Esminis psichozės požymis - klinikiniai kliedesiai, kurių esmė - kad jie yra atvirai ir akivaizdžiai nesąmoningi, bet žmogus juos kalba, jais tiki ir nei kiek neabejoja, ir jo įsitikinimo tais kliedesiais pakeisti nesigauna. Žodžiu, visiškos klejonės.
Masinės psichozės atveju psichotinio pobūdžio elgesys būna apėmes didelius kiekius žmonių, kai kuriais atvejais - netgi šimtus tūkstančių.
Bene masiškiausias istorijoje fiksuotas tikslingai sukeltų masinių psichozių atvejis - per Irano-Irako karą vykusios Irano revoliucinės gvardijos (islamistinių fanatikų) atakos, kur tūkstančiai savižudžių masiškai bėgdavo į minų laukus, kad patys susisprogdindami, taip išminuotų praėjimus Irano tankams. Šitaip žuvo apie 200 tūkstančių fanatikų, iš kurių - apie 90 tūkstančių vaikų, kurie irgi buvo naudojami toms atakoms.
Masinių psichozių patogenezė
Yra keletas skirtingų reiškinių, kurie siejami su masinių psichozių išsivystymu. Tie reiškiniai ne kartą buvo dokumentuojami mokslo, informacijos apie juos yra pakankamai nemažai. Kaip spėjama, vystantis masinei psichozei, dalyvauja trys skirtingi mechanizmai - indukuotosios psichozės, histrioninis pamėgdžiojimas ir minios reakcijos.
Masinių psichozių išsivystyme veikiantys mechanizmai pasižymi skirtingu veikimu:
- Indukuotosios psichozės vystosi lėtai, išsivystymas dažniausiai trunka nuo kelių mėnesių iki kelių metų, nepasižymi labai dideliu masiškumu, tačiau ilgai tęsiasi, gali palaikyti netgi visiškai absurdiškus įsitikinimus
- Histrioninis pamėgdžiojimas išsivysto greičiau, priklausomai nuo įvairių faktorių, išsivystymas trunka nuo kelių valandų iki kelių mėnesių, tačiau tęsiasi trumpiau, nei indukuotos psichozės
- Minios reakcijos pasižymi itin dideliu greičiu ir emociniu intensyvumu, vystymosi trukmė - nuo sekundžių iki valandų, išsivysto tik masiškesnio susibūrimo vietose, elgesys būna itin sunkiai suvaldomas
Indukuotosios psichozės
Moksliškai kalbant apie masines psichozes, kaip apie realų reiškinį, paprastai pirmiausiai išskiriama taip vadinama folie a deux arba indukuotoji psichozė, kai vieno asmens psichozė persimeta į kitą asmenį, dažniausiai kokį nors artimą giminaitį ar šeimynykštį, gyvenantį kartu. Kai kuriais atvejais tokia psichozė gali persimesti ir į didesnį kiekį žmonių - yra žinoma, kad psichiatrinėse ligoninėse senais laikais, kai nebūdavo neuroleptikų, sunkūs psichikos ligoniai neretai susisinchronizuodavo, sukurdami visiems bendrą, vienodą kliedesių sistemą. Tokie sistematizuoti kliedesiai paskui persiduodavo vis naujiems ir naujiems pacientams, nors pradinis tų kliedesių kūrėjas kartais būdavo jau kelerius metus kaip išleistas iš ligoninės ar tiesiog šiaip numiręs.
Pastebėtinas efektas, kad tokie kliedesiai persiduoda ne tik iš vienų psichikos ligonių kitiems, bet ir iš psichikos ligonių sveikiems asmenims - dažniausiai artimiems giminaičiams, susijusiems su ligoniais emociškai. Tačiau ne kartą buvo stebėti atvejai, kai kliedesius perimdavo netgi ir žemesnių grandžių prižiūrintis personalas.
Indukuotųjų psichozių veikimo mechanizmas yra susijęs su tuo, kad žmonės, kai bendrauja, yra linkę sinchronizuoti savo realybės suvokimą, nes bando suprasti kitus žmones, turi empatiją. Kadangi žmogus su psichoze negali savo mąstymo koreguoti, ilgainiu, netgi prieš savo valią, savo mąstymą pakoreguoja sveikas ir adekvatus žmogus, taip perimdamas psichotinius, kliedesinius įsitikinimus.
Būdinga, kad ilgainiui šitaip persiduoda netgi visiškai absurdiški kliedesiai, o esminis tą nulemiantis faktorius yra ekspozicija kliedesiams - t.y., jei kliedesiai bus skleidžiami pakankamai ilgai, jie greičiausiai bus perimti.
Histrioninis perėmimas
Kitas panašus psichotinio elgesio perdavimo atvejis - susijęs su histrioniniu asmenybės sutrikimu bei tam sutrikimui artimomis neurozėmis, itin ryškiai stebėtas Jean-Martin Charcot klinikose, kur isterikės tiesiog masiškai atkartodavo vienos kitų cirkus, lyg apsikrėsdamos psichikos sutrikimais. Tokie masiniai isteriniai priepuoliai ilgainiui išsivystė į tokį unikalų reiškinį, kaip didysis isterinis priepuolis.
Histrioninis elgesys visada yra paremtas dėmesio troškimu, kurį turi absoliuti dauguma žmonių. Kai tam tikras elgesys susilaukia dėmesio, jis susilaukia ir pamėgdžiojimo - nes tai būdingas žinduolių ir ypač primatų mokymosi būdas. Pamėgdžiojimas gali būti įvairus - pradedant fiziniu elgesiu, judesiais ir baigiant kalbomis, deklaruojamais įsitikinimais, apranga ir panašiai.
Histrioninio tipo elgesys neretai būna įvardinamas kaip pseudopsichozė, nes netgi nepripažindamas, histrioniškai besielgiantis asmuo visgi supranta, kad jo elgesys nėra adekvatus ar tikras. Kitą vertus, toksai elgesys dėl savo neadekvatumo negali būti pavadintas ir adekvačiu, nes neadekvatūs dalykai negali būti adekvatūs.
Būdinga, kad tokie histrioninio tipo efektai persiduoda gana lengvai, gana greitai, dažniausiai paveikia link 80% ar daugiau visos populiacijos. Itin dažnai jie pastebimi, kai būna ryškiai garbinami lyderiai, kuriuos pamėgdžioti ima kita populiacijos dalis.
Histrioninio tipo perdavimas vystosi žymiai greičiau ir masiškiau, nei indukuotosios psichozės, tačiau paprastai nepereina į tokius absurdiškus kliedesius.
Minios elgesys
Gi trečias efektas yra susijęs su minios emocijomis ir minios elgesiu bei evuliuciškai išsivysčiusiomis reakcijomis į minios elgesį. Tokios evoliucinės reakcijos yra susijusios su primatų išgyvenimo instinktais - pvz., jei kelios beždžionės pradėjo kelti triukšmą, kad rado maisto, tai visos kitos irgi atbėga ten pat, nes taip gali pasimaitinti. Jei kelios beždžionės pradeda kelti triukšmą, kad reikia sudoroti kokį nors priešą - kitos irgi prisijungia ir dalyvauja kovoje. Jei kelios beždžionės išsigąsta ir klykia bėgdamos, tai kitos irgi reaguoja panašiai, nes žino, kad reikia gelbėtis nuo plėšrūno.
Plėšrūno puolimo sukeltos masinės reakcijos - masinis bėgimas, yra būdingos visiems didelėmis grupėmis gyvenantiems žinduoliams ir netgi primityvesniems stuburiniams, netgi žuvims, tai yra pati ryškiausia tokių masinių reakcijų rūšis. Tačiau kai kurios gyvūnų rūšys, kaip kad beždžionės, turi ir daugiau, su kitomis situacijomis susijusių masinio reagavimo būdų.
Kuo beždžionių reakcija masiškesnė - tuo tai reiškia stipresnius, svarbesnius įvykius - pvz., daugiau maisto, pavojingesnį plėšrūną ar pan.. Todėl įgimtos primatų reakcijos yra stipriai reaguoti į kitų beždžionių emocijas tų pačių emocijų ir to pat elgesio perėmimo būdu. Taigi, kuo beždžionės reaguoja masiškiau, tuo kitos beždionės irgi reaguoja masiškiau. Taip neretai susidaro emocinių reakcijų mirties spiralė, kuri sukelia tam tikrą vieningą, tačiau nebūtinai protingą minios elgesį.
Dėl stipraus emocinio intensyvumo ir menko pagrįstumo toksai minios elgesys objektyviai primena psichozes, tačiau išsivystyti gali labai greitai, kartais vos per kelias minutes ar sekundes.
Susigrūdimų pavyzdys
Ryškiausi tokio tipo minios elgesio atvejai yra susiję su masine panika, kai minia pradeda veržtis per kokio nors pastato duris, įvyksta susigrūdimas ir būna mirtinai užspaudžiami dešimtys ar šimtai žmonių. Didžiausią dokumentuotą žuvusiųjų kiekį sukėlusi spūstis buvo 1896 metų gegužės 18 dieną Rusijoje, kai buvo karūnuojamas caras Nikolajus II. Per karūnavimą susirinkusiai miniai buvo dalinamos dovanos, tai minia kaip plūstelėjo į tą dovanų dalinimą, tai maža nepasirodė.
Per susigrūdimą žuvo 1282 žmonės, dar 107 mirė vėliau dėl sužeidimų. Skirtingais skaičiavimais, maždaug nuo 10 iki 20 tūkstančių žmonių patyrė mažesnių sužeidimų, iš kurių apie pusantro tūkstančio buvo gana sunkūs - kaulų lūžiai ir pan..