Mažoras

Mažoras - tokia sovietmečio sąvoka, atsiradusi dar Josifo Stalino laikais, kai užaugo didžiųjų partinių šulų vaikai. Kompartijos veikėjai turėjo nepaprastai didelę galią, daug pinigų bei įvairių valdiškų resursų, milžinišką įtaką įvairiose įstaigose ir gerus tarpusavio ryšius, tad jie savo vaikams sukurdavo neįtikėtinai geras sąlygas. Štai tokie jų vaikai, paaugę iki šiokio tokio amžiaus, ir buvo vadinami mažorais, nes, kaip žinia, kai kurie gyvuliai yra lygesni už kitus.

Šiais laikais gana panaši, tačiau nei iš tolo savo galia neprilygstanti sąvoka yra taip vadinamas auksinis jaunimas - jaunimėlis, priklausantis labai turtingiems ir įtakingiems tėvams.

Mažoro sąvoka atsirado Rusijoje dar Stalino laikais, išplito daugiausiai Maskvoje, tačiau vėliau persikėlė ir į kitas SSRS vietas, nes labai jau gerai apibūdindavo tą sovietinio, bet viską sau neribotai galinčio leisti jaunimėlio tipažą.

Mažorai būdavo ne šiaip kokių gamyklų vadovų ar vietinių kompartijos skyrių veikėjų vaikai (nors šie irgi turėdavo labai didelių privilegijų). Realiai mažorais būdavo vadinami tik tie, kas visai jau iš pačios aukščiausios vadovybės vaikų - būtent tokie pasižymėdavo visišku nebaudžiamumu ir visišku nevaldomumu.

Tipiški mažorai ir jų galimybės

Mažorai turėjo daug būdingų tipiškų bruožų:

• Visiškai neribotos galimybės aukštąjam mokslui (įprastiems žmonėms aukštasis mokslas buvo beveik nepasiekiamas). Mažoras visada praeidavo egzaminus į bet kur, kur tik sugalvodavo stoti, nes visi žinodavo, kad jis yra mažoras.
• Praktinės garantijos, kad iš aukštųjų mokyklų jie niekada nebus išmesti, nesvarbu, kaip beprisidirbtų. Praktiškai tai reiškė, kad mažoras studentas galėdavo metus laiko neateiti į paskaitas ir atvirai keiksmažodžiais išplūsti dėstytojus, bet visvien baigdavo dešimtukais ir būdavo sėkmingai perkeliamas.
• Didelis kiekis įvairių resursų - tipišku atveju nuosavi butai miestų centre, geriausiose gatvėse, taip pat vilos, kelialapiai į specialias (normaliems žmonėms neprieinamas) sanatorijas ir pan. - t.y., gyvenk ir džiaukis.
• Nuosavos mašinos, vos sulaukus pilnametystės (normalūs žmonės mašinos laukdavo 10 metų eilėje), dažniausiai deficitinių (pvz., aštuntukas) ar prabangesnių (pvz., volga), o kartais ir užsienietiškų, dažniausiai Mercedes ar Opel firmų.
• Madingi, nauji vakarietiški drabužiai, kurių šie turėdavo į valias. Nors už džinsų nešiojimą dalimi atvejų žmonės būdavo net persekiojami, o taip pat neįleidžiami į restoranus, mažorams tai nesukeldavo jokių problemų.
• Galimybė apsiprekinti dolerinėse parduotuvėse, kurios nebūdavo prieinamos normaliems žmonėms. Atitinkamai, ir galimybės turėti visokių tokių prekių, o esant reikalui - ir galimybė jomis paprekiauti.
• Visiškai momentali, tiesiog žaibiška karjera įvairiose įstaigose ar įmonėse, nesvarbu, kur toksai mažoras įsidarbtintų. Mažorus bet kokios įstaigos vadovybė keldavo į viršų, nes per juos galėdavo gauti naujų ryšių, o taip pat - ir tų mažorų tėvų užtarimą.
• Galimybė važinėti į užsienį, pradedant dar ekskursijomis į socialistines šalis (VDR, Čekoslovakiją, Vengriją ir pan.) nuo mažų mokyklinių dienų, o vėliau - ir galimybės važinėti į Vakarų pasaulį.
• Visiškas nebaudžiamumo jausmas, realiai - galimybė daryti netgi ir tikrus nusikaltimus ir visvien linkti nenubaustu. Atitinkamai - kartais visiškai antisocialus, chuliganiškas elgesys.
• Daugeliu atvejų - dalyvavimas tais laikais neteisėtose veiklose - prekyboje valiuta ar brangakmeniais, narkotikais, kartais, iš visiško nebaudžiamumo - netgi antisovietinėje veikloje ir panašiai.

Mažorai ir nusikalstamumas

Dėl išskirtinių galimybių mažorai gana neretai užsiimdavo nuosavais, bet pagal sovietų įstatymus nelegaliais versliukais ar nusikalstama veikla - prekiaudavo visokiomis iš užsienio atsivežamomis prekėmis (turėdami pinigų ir įtakos, galėdavo šių prisivežti praktiškai neribotai), perparduodavo daiktus, įsigytus iš dolerinių parduotuvių, be baimės spekuliuodavo valiuta (nors oficialiai už tai būdavo baisios bausmės), prekiaudavo narkotikais ir panašiai, kartu suburdami ir gana dideles gaujas, kurios dirbtų sunkesnį darbą.

Dažnu atveju tokiose gaujose mažorai nebūdavo vieninteliai nariai iš viršūnių - kaip tik atvirkščiai, didesnė dalis tokių gaujų narių patys būdavo vaikai iš pagerintos aplinkos - t.y., milicijos vadų vaikai, smulkesnių partinių veikėjų vaikai ir panašiai. Iš prastesnių šeimų į tokias gaujas lengviau pakliūdavo kokie nors sportininkai. Vėlyvesniu sovietmečiu šios gaujos turėjo ir dar vieną privalumą - pusiau legalius karatė klubus, dėl kurių jų nariai dar vaikystėje išmokdavo muštis geriau, nei daugelis paprastų gatvinių chuliganų. Tiesa, šitai nebūdavo svarbu patiems mažorams - jų galios būdavo tokios didelės, kad savigyna jiems paprastai net nerūpėdavo.

Didesnės tokiose gaujose juodus darbus atlikdavo kiti nariai, jau iš prastesnių sluoksnių. Daugeliui jaunimėlio iš prasčiausių sluoksnių tokios gaujos tapdavo šansu prasimušti kažkur aukščiau, tačiau dažnai tas šansas būdavo prastas - baigdavosi tuo, kad tekdavo sėsti į kalėjimą už svetimus nusikaltimus, netgi išvis nieko nepadarius.

Neretai tokios gaujos būdavo susietos su KGB bei milicija, nes pagal poreikį, galėdavo vykdyti ir kokias nors specialias užduotis (pvz., primušti kokį disidentą ar pan.). Tokiais atvejais dažnai būdavo taip, kad viešai tokių gaujų nariai priklausydavo kokiems nors jauniesiems dzeržinskiečiams ar panašiems su milicija susietiems klubams. Neformaliai daugelis tokių gaujų narių visuomenėje būdavo identifikuojami, kaip montanos, nes pasižymėdavo gana specifine apranga. Jei tokios gaujos prisidirbdavo, į kalėjimą sėsdavo smulkesni gaujų nariai, bet ne vadai. O ir tie smulkesni gaujų nariai dažnai sėsdavo gana neilgam.

Labai dažnai išsukimui nuo bausmės būdavo panaudojami draugiški teismai, apie kuriuos kai kurie teisėsaugininkai net ir tais laikais puse lūpų prasitardavo, kad šiems tyčia yra suteikti tokie įgaliojimai, kad leistų išsukti nusikaltėlius iš sovietinio elito.

Visais atvejais, kas beatsitiktų, patys mažorai būdavo išsukami nuo bet kokios baudžiamosios atsakomybės, o jau visiškai sunkiais atvejais jie būdavo tiesiog tyliai išsiunčiami į užsienį, kad netrukdytų tiems kompartijos veikėjams, kurie lieka SSRS viduje.

Įvairūs garsesni mažorų atvejai

Bene garsiausia visų laikų mažorė buvo tokia Galina Brežneva, puikiai žinomo Leonido Brežnevo dukra, kuri garsėdavo visiškai nevaldomomis orgijomis, kurios, einant metams ir jai senstant, vis sunkėjo. Nepaisant daugybės ekscesų, viešumoje kylančių skandalų, o taip pat milžiniškų kiekių pasisavinamų deimantų, kuriuos išveždavo į Vakarus ir parduodavo, Galina Brežneva iki pat senatvės liko viena iš įtakingiausių sovietinių figūrų, kuri dalinai (ir tai tik dalinai) iš viešumos buvo patraukta neilgą laiką, kai genseku buvo tapęs Jurijus Andropovas.

Nors daugiausiai galių turėdavo visą SSRS valdančio Politbiuro veikėjų atžalos, nemažai galimybių turėdavo ir įvairių sąjunginių respublikų vadovybės vaikai, kurie būdavo ne ką mažiau aukščiau už visus.

Apie mažorų nebaudžiamumą daug pasako tokia istorija: 1985 metais bute, kuris priklausė vieno iš LTSR vadovybės veikėjo dukrai, buvo nužudytas sovietinis aktorius Talgatas Nigmatulinas, buvęs vienu iš garsiausių sovietų aktorių, vaidindavusių visokiuose koviniuose filmuose ir vaizdavusių sovietinį Bruce Lee. Aktorius buvo kankinamas 8 valandas, per tą laiką keletą kartų kaimynai, girdėdami kankinamo žmogaus riksmus, iškvietė miliciją, tačiau buto savininkė miliciją išvarydavo. Kai visgi nusikaltimas išaiškėjo, buto savininkė liko niekaip nenubausta ir netgi išsukta tiek, kad jokioje žiniasklaidoje ar niekur kitur taip ir nepasirodė jos pavardė, ji liko tiesiog niekuo dėta, nors buvo tos pačios narkotikais prekiavusios gaujos narė.

Kitas pvz., iš seniau: Tomas Venclova, kuris savo tėvo Antano Venclovos ryšių (išlikusių net ir po šio mirties) dėka buvo neliečiamas net nepaisant to, kad ėmė protestuoti prieš sovietų valdžią ir vaizduoti disidentą. Vietoje to, kad sovietų valdžia pasodintų jį į kalėjimą ar į durchatą, kaip būdavo įprasta, jis tiesiog buvo išsiųstas į užsienį, kur sau paskui ir gyveno.