Antanas Venclova

Ananas Venclova neša SSRS vėliavą, net svyruodamas. Kairėje nuo jo - Lelijos fabriko cecho meistrė Jadvyga Varnienė. Dešinėje - visiškas nusikaltėlis, žmogžudys ir vienas iš NKVD Lietuvoje vadų - Boleslovas Baranauskas. Nuotrauka daryta Vilniuje, tai matosi Lenino paminklas, stovėjęs Lukiškių aikštėje - tas pats, rodantis į KGB rūmus.

Antanas Venclova - taigi vienas iš Lietuvą Stalinui pardavusių atmatų, kurie važiavo tosios Stalino saulės atvežti. Tai paskui anas vaizdavo kažkokį rašytoją beigi poetą ir skleidė dvasingumą, išties gi paprasčiausiai būdamas vienu iš tų, kas kalti dėl šimtų tūkstančių nužudytų, ištremtų ir nukankintų žmonių. Trumpai tariant, vienas iš tokių, su kuriais palyginus, netgi koks nors Gaidjurgis visai dar nekaltai atrodo.

Dar Antanas Venclova žinomas tuo, kad vietoje Lietuvos himno buvo parašęs LTSR himną, kuris buvo visur grojamas, kai tuo tarpu tikrasis valstybės himnas buvo uždraustas. Taigi, ne tik Stalino saulę parvežė, bet ir pačius valstybingumo simbolius naikino.

Kai buvo tasai Liaudies Seimas, tai aišku, kad Antanas Venclova buvo jo nariu, o paskui dar ir buvo toje delegacijoje, kuri važiavo į Maskvą, kad paprašytų paimti Lietuvą į SSRS, kad būtų LTSR. Tuo pačiu dar pabuvo ir kažkokiu švietimo ministru. Pavaizdavo didelį didvyrį, juoba kad buvo tuo metu vos 36 metų senumo - pačiame jėgų žydėjime, taip sakant.

Vienok kai vos po kokių metų naciai puolė SSRS, tai Antanas Venclova buvo toksai didvyris, kad paliko savo žmoną ir vaiką Tomą Venclovą tiems pat naciams, puikiai žinodamas, kad šiems viskas gali baigtis mirtimi, nes naciai puikiai žinos, kieno čia šeima. Ir į šeimą, ir į tuomet vos 4 metų sūnų jam buvo atvirai nusispjaut, nes tiesiog toksai jau tas kommunistų požiūris.

Tiesa, kažkokiu būdu, vos ne per stebuklą, Antano Venclovos žmona išgyveno, nors ir buvo suimta nacių. Bet kai sovietai išmušė nacius ir vėl okupavo Lietuvą, tai jau žmonai nebuvo kur dėtis, nes anas vėl nusprendė, kad reikia ko nors pašonei. Taip ir vėl pradėjo gyvent kartu, nes kai toksai komunistų veikėjas nusprendžia, tai niekur ir nesidėsi, juoba kai dar protą paknisa ir papasakoja blėnių apie tai, kaip gelbėjo šeimą ir panašiai.

Žodžiu, po karo Antanas Venclova gyveno gerai, turėjo visko, ko norėjo, o dar ir buvo iki šiol gyvos Rašytojų Sąjungos pirmininkas. Tai šioji, matyt gerai įsiminusi Antano Venclovos idėjas, vis dar tarpais ką nors suvemia veišai - tai kad reikia Petro Cvirkos paminklą išsaugot, tai dar ką nors panašaus.

Vienok Antano Venclovos sūnus, Tomas Venclova, augdamas to veikėjo pašonėje, matyt prisižiūrėjo tiek, kad jau 1956, vos prasidėjus Chruščiovo atšilimui, anas pradėjo kone nesislapstydamas varyt ant visokių komunistų, tad greitai buvo prigautas - kai per Vėlines nuėjo į Rasų kapines. Paskui ta karjera, nepaisant tėvo pastangų, pernelyg nesisekė, juoba kad Tomas Venclova dar ir kažkokia semiotika pabandė užsiimt, o kai Antanas Venclova 1971 numirė, tai jo sūnus išvis nutrūko, pasidarė kokiu tai antitarybininku, įstojo į Helsinkio grupę, o galų gale 1975 paskelbė, kad reikalauja valdžios, jog išleistų jį į užsienį. Tai galų gale, Česlovo Milošo buvo kaip tai ištemptas į JAV. Taip vat nuo to Antano Venclovos šlovingumo kažkaip net ir jo sūnus pabėgo.

Gi patsai Antanas Venclova išties nieko nesukūrė, išskyrus truputį beprasmių menkaverčių eilėraščių, o visas jo nuopelnas buvo tai, kad nusiplagijavęs nuo neaišku ko, parašė LTSR himną, o taip pat dar ir išvertė SSRS himną į lietuvių kalbą.

Kadangi nekurie pusgalviai vis dar kliedi apie senus laikus, kai prie ruso buvo geriau, tai ir tam pačiam Antanui Venclovai priminti kažkur Vilniuje iki šiol yra Venclovų namai-muziejus, skirti tam, kad visi galėtų pažiūrėti, kaip gyveno Lietuvą pardavęs komunistas. Muziejus išlaikomas valstybės (mūsų visų) pinigais, nes juk visi uri žinoti, kad prie ruso buvo geriau ir kad tarybiniai laikai buvo tokie geri, ir kad tasai Antanas Venclova buvo toksai dvasingas ir taip toliau.