Turkmėnija

Didysis Turkmenbaši visame gražume padarytas iš aukso

Turkmėnija arba Turkmėnistanas - buvusi SSRS respublika, taip ir pasilikusi tais laikais pagal savo valdymą, ir todėl nelabai rekomenduotina lankymui, nors turistus ir kviečiasi, ir visaip bando reklamuotis. Valdymo lygis tenai toksai, kad pvz., kartais per derliaus nuėmimo periodus, kolchozai su kariuomene gaudo visus važiuojančius pro šalį ir varo dirbt žemės ūkyje, nežiūrėdami, ar vietinis, ar turistas. Žodžiu, netgi smarkiau, nei sovietmečiu.

Su tokiu valdymu Turkmėnija būtų visiška pasaulio šikna, jei ne vienas jai nusisekęs dalykas - tenai yra begalės naftos ir dujų, ir vos 6 milijonai žmonių, nors teritorija - apie 400 tūkstančių kvadratinių kilometrų. Palyginimui, Lietuvoje yra 3 milijonai žmonių ir 65 tūkstančiai kvadratinių kilometrų. Žodžiu, žemės tenai - tiesiog beveik neribotai, tiesa, tos žemės - daugiausiai dykumos.

Tiesiogiai Turkmėnija ribojasi su Kazachija, Uzbekija, Afganistanu ir Iranu. Tai kadangi nesiriboja tiesiogiai su Rusija, tai šiuo atžvilgiu turi labai didelių privalumų - išvengia tiesioginės invazijos grėsmės. Be to, Turkmėnija yra prie Kaspijos jūros, tai per ją susisiekia su kažkiek kitų valstybių - esant reikalui, ir su ta pačia Rusija, bet labiau draugauja su tokia šalimi, kaip Azerbaidžanas.

Turkmėnijos politika ir ekonomika

Pagal valdymo formą - tai totalitarinė diktatūra, kurioje viskas pajungta didžiojo vado garbinimui. Ankstesnysis didysis vadas buvo toksai Turkmenbaši - žymusis garsusis Sapurmuratas Nijazovas, o dabar - kažkoksai tai Berdimuchamedovas, kuris nelabai kam žinomas, nors ir pretenduoja į naujus pusdievius.

Didysis Turkmėnijos vadas garbinamas iki to lygio, kad jam atminti statomos auksinės statulos, ir panašu, kad jos realiai auksinės, o ne paauksuotos. O kad kas nors nepavogtų, tos statulos yra saugomos vietinių saugumiečių, milicijos ir karinių dalinių ištisą parą.

Nors Turkmėnija turi kažkiek miestų, dauguma gyventojų yra tiesiog klajokliai, kurie augina kažkokius kupranugarius ir valkiojasi po dykumas, nerasdami sau vietos. Miestų gyventojai iš seniau žinomi tuo, kad visai neblogai ausdavo kilimus.

Reali Turkmėnijos ekonomika visgi paremta vien tiktai naftos ir dujų gavyba. Tų dujų ir naftos kiekiai yra didžiuliai, tad dar sovietmečiu buvo pastatyti didžiuliai vamzdynai, kurie plečiami ir vystomi iki šiol. Vamzdynais dujos ir nafta eksportuojama į Kiniją, Rusiją (kuri perka pigiai, o paskui brangiau parduoda kitur), Iraną (kuris irgi perka pigiau, o paskui brangiau parduoda kitur), o didžiausias planas - tai vamzdynas į Azerbaidžaną, per kurį atsivertų jau ir milžiniška Turkijos rinka, o paskui - dar ir Europa.

Turkmėnijos naftos ir dujų gamybos pajėgumai yra tokie, kad jie tiesiog nežino, kur tas dujas ir naftą dėti, todėl parduoda už bet kokias sumas, nes visvien eina pelnas. Vienintelis jiems svarbus dalykas - tai, kad pardavimai kažkaip augtų, tiesiog didėtų, nes visvien nėra kur tas dujas ir naftą dėt.

Aišku, kai resursai nevaldomi, šalis turi nesveikai daug pinigų. Bet kitą vertus, pinigai paprastiems žmonėms neatitenka, o tenka tik šalies vadams, kurie statosi milžiniškus rūmus ir tuos pačius paminklus iš aukso.

O dar, jei jau ne nafta ir dujos, tai faktiškai vienintelė aktyvesnė ekonomikos sritis yra melionų auginimas. Šie Turkmėnijoje auga kažkodėl labai gerai, tad šalis juos ne tik eksportuoja, bet dar netgi ir turi kažkokią tai nacionalinę melionų dieną, kuri yra netgi nedarbo diena. Nes toksai gilus melioninis Turkmėnijos dvasingumas.

Turkmėnija - diktatūra ir asmens kultas

Turkmėnija yra totalitarinė valstybė - tai ne šiaip diktatūra, o pusiau religinė, iki visiško kulto nukvakusi šalis, kur garbinamas Turkmenbaši, kitaip dar žinomas, kaip Saparmuratas Nijazovas. Kad šis būtų tinkamai pagerbtas, dar gyvas būdamas jis pats vieną iš miestų pervadino savo titulu - buvusį Krasnovodską pavadino Turkmenbaši. Taip pat Turkmėnijos sostinėje Ašchabade pastatė 15 metrų aukščio savo statulą, kuri dar ir sukiojasi taip, kad nuolat žiūrėtų į Saulę. Ir dar pervadino Sausį į Turkmėnbaši, nes ir pirmas metų mėnuo turi taip vadintis. O balandis ir dar žodis "duona" buvo pakeisti į "Gurbansoltan Eje", nes taip vadinosi Nijazovo motina.

Kitaip tariant, Turkmėnijoje yra totalitarizmas, bet jis susiveda į absoliutinį didžiojo vado garbinimą - tai yra asmens kultas.

Specialiais įsakais Saparmuratas Nijazovas uždraudė tokius dalykus:

• Fonogramas (nes dainininkai turi dainuoti gyvais balsais)
• Ilgus plaukus
• Kompiuterinius žaidimus
• Auksinius dantis
• Rūkyti cigaretes ar cigarus lauke
• Pardavinėti bet kokius tabako gaminius

Kad žmonės nesirgtų, Samurmuratas Nijazovas tiesiog uždarė ligonines (išskyrus nedideles išimtis, skirtas aukščiausiąjai valdžiai ir sau pačiam), o taip pat, kad būtų protingesni ir nemaištautų, uždarė bibliotekas, nes nėra čia ko skaityti visokias knygas. Vietoje to Saparmuratas Nijazovas pats parašė knygą "Ruhnama", kuri buvo išversta į visas pasaulio kalbas ir visur išplatinta belenkokiais tiražais. Lietuviškas vertimas, atrodo, irgi buvo išleistas. Tai ta knyga turėjo visiems atstoti visas bibliotekas.

Paskui, 2006 metais, Saparmuratas Nijazovas numirė (galimai jį tiesiog užmušė kažkas) ir tada vadu tapo giliai demokratiškas Gurbanguly Berdiumhamedov, kuris jau ėmė po truputį kurti naują kulto versiją, kur jau labiau būtų garbinamas jisai.