Kinietiški laikrodžiai

Kinietiški laikrodžiai šiuo metu sudaro gal kokią pusę pasaulio rinkos pagal pagamintų laikrodžių kiekį, tačiau vargiai ar pasiekia bent vieną procentą pagal apyvartas. Nors ir pagarsėję nelabai gera kokybe, kiniški laikrodžiai turi gana įdomią istoriją ir nėra tokie jau beviltiški, kaip daugeliui atrodo.

O istorija gi tokia, kad dar XXa. pradžioje pusėje Kinija buvo didelė didelė valstybė, turėjusi nesveikai didelius kiekius darbo jėgos ir nors bendrai ir skurdi, bet visvien turinti labai daug turtingų žmonių. Kaip žinia, net jei 100 milijonų žmonių gyvena su dešimtadaliu uždarbio, kurį gauna 10 milijonų žmonių turtingoje valstybėje, visvien apyvartos ir ten, ir ten gaunasi tos pačios. Taigi, turtingiausių žmonių ir ten ir ten bus panašūs kiekiai.

Standartinis kiniškas mechanizmas

Todėl dar tada, nors ir būdama labai skurdi, Kinija jau tapo viena iš didesnių šveicariškų laikrodžių importuotojų, o paskui - jau ir japoniški laikrodžiai tenai rado rinką. O paskui kažkam kilo mintis gaminti ir laikrodžius pačioje Kinijoje. Pradžioje buvo kopijuojami visokie nebrangūs kitų šalių laikrodžių modeliai, kuo pigesni ir paprastesni. Tačiau kiek jų bekopijavo, rinka buvo didelė ir nuolat nepasotinama, tad gamyba plėtėsi. Ir netgi kai užėjo komunistai, ir netgi kai Mao viską nacionalizavo ir iššaudė daugumą inžinierių ir kitų visokių inteligentų, kiniškų laikrodžių gamyba nesustojo, o tų laikrodžių vis buvo per mažai ir per mažai, kiek begamintum, nors gamyklų buvo gal keliolika, jei ne daugiau.

Taigi, maždaug apie kokius tai 1969 metus Mao Zedongas sugalvojo, kad laikrodžių gamybos bėda - kad jie nestandartizuoti ir visos gamyklos gamina skirtingus laikrodžius, kurių dalys tarpusavyje nesuderinamos. Todėl įsakė sukurti universalų, visiems laikrodžiams tinkamą mechanizmą. Kaip ir bandydami, inžinieriai nieko gero neišspaudė, nes užsiimdinėjo tiktai visokių kitų laikrodžių kopijavimu, tad galų gale kažkaip ėmė ir nutarė nuklonuoti vieną iš tuo metu geriausių mechanizmų - Enicar firmos AR1010 kalibrą. Šis buvo išties kraštutinai vykęs, nors kartu ir visai paprastas, tad greitai buvo visur įdiegtas, ir 1971 buvo paskelbtas standartiniu mechanizmu, kuris turi būti naudojamas visiems kiniškiems laikrodžiams. Mechanizmas buvo pavadintas "Standartiniu kinietišku mechanizmu".

Taigi, tasai mechanizmas, kiniškai vadintas Tongji (统机), nuo 1972 buvo gaminamas masiškai ir tapo pagrindu daugumai kitų kinietiškų mechanizmų.

Nors standartizacija išties čia nepadėjo, nes visos kinų gamyklos, pradėjusios klonuoti tą mechanizmą, nežymiai nukrypo matmenyse, tad visų gamyklų mechanizmai liko tarpusavy nesuderinami, dalys nepasidarė keičiamos. Bet bent jau tiek gerai, kad užtat visur pasidarė kiek aiškiau, kaip ten viskas veikia ir bent jau taisymas ir derinimas gavosi paprastesnis.

Šiais laikais tasai "standartinis" mechanizmas turi labai daug visokių variacijų ir dažniausiai gaminamas su visokiais kitokiais pavadinimais, pvz., melagingais ETA ženklais, kokiais nors Ingersol, Dandong, H.K. Precision, Seagul, ISA ir panašiai. Negana to, pagal reikalą, užsakovo pageidavimu, ant mechanizmo gali būti padaromi ir bet kokie kiti užrašai, kokių tik tas užsakovas nori, įskaitant ir falsifikuotus Rolex ar Omega užrašus.

Ankstyva Kinijos laikrodžių pramonė

Dėl gero mechanizmo pasirinkimo per dešimtmetį laikrodžių gamyba Kinijoje išaugo apie 10 kartų ir apie 1980 metus pasiekė juokingą skaičių, kaip Kinijai - net 30 milijonų. Iš tų milijonų laikrodžių didesnė dalis lyg ir numatoma buvo eksportui. Tik vat kaip tyčia apie tą laiką, kai Kinija visur diegė savo tą standartinį kinišką mechanizmą, Seiko išleido savo pirmą kvarcinį laikrodį, tad po kiek laiko prasidėjo ir kvarco krizė, ir dar tokia, kad pagal kainą netgi ir kiniečiams nesigavo sukonkuruoti su japonais. Pastarieji gi diegė itin masinę gamybą, o kvarciniai mechanizmai reikalavo mažesnio tikslumo, tad japoniški laikrodžiai buvo dar pigesni už kiniškus.

Dar blogiau, kad paskui ir Hong Kongas ėmė gaminti kvarcinius laikrodžius, o kadangi technologiškai buvo labiau išsivystęs, tai nukonkuravo Kiniją ir pagal kiekybę. Taip Kinijai teliko konkuruoti su rusiškais laikrodžiais, kurie vieninteliai buvo dar blogesni pagal kokybę, nors ir brangesni pagal kainą. Gal tik to atsitiktinumo dėka tie kiniškų mechanizmų gamintojai ir išsilaikė, užvertę buvusias SSRS šalis pigiais laikrodžiais, kurie ėjo geriau, nei sovietiniai. Bet ir tai nebuvo labai jau geras biznis.

Na, kažkaip tai jie ten visvien sukosi, juo labiau, kad valdžia tenai į tas laikrodžių gamyklas vis kišo ir kišo pinigus, suprasdama, kad laikrodžių reikia, o negi juos importuosi iš visokio Hong Kongo ir kitų šalių. Taip kad Kinija didino ir atsilikusių laikrodžių gamybą, ir išvis bet kokią laikrodžių gamybą, kad tik kas nors gautųsi.

Kinijos laikrodžių pramonės šventė

Taip visa Kinijos laikrodžių pramonė liko atsilikusiai gyvuoti iki tol, kol maždaug apie 2000 neprasidėjo mechaninių laikrodžių atgimimas. Ir štai čia paaiškėjo, kad daugybė kitų šalių tuos laikrodžius gaminti jau nustojo ir visai užmiršo, kaip tai daroma, kai tuo tarpu Kinija iš inercijos, su valdiškomis investicijomis tiktai rėmė keliais dešimtmečiais atsilikusių mechaninių laikrodžių gamybą. Juoba paraleliai vyko ir šiokia tokia modernizacija - pradėti gaminti ir kvarciniai laikrodžiai, ir visokie nestandartiniai rimtų šveicarų firmų laikrodžių klonai.

Ir štai apie kokius 2000 atėjo tasai laimingas šansas - paaiškėjo, kad Kinijoje yra gamyklos, kurios visai geba gaminti laikrodžius, gamina juos nepaprastai pigiai, tie laikrodžiai yra visai mechaniniai ir jų gaminami milijonų milijonai, ir per daug daug metų jų kokybė visgi jau pasiekė pusėtiną lygį.

Ir staiga čia ir užgimė krūvoms visokių vakarietiškų firmų idėja - gaminti visokius brandinius laikrodžius, pvz., tokius kaip Stuhrling, kurie gaminami Kinijoje, labai pigiai, paskui parduodami Vakaruose daug pigiau už bet kokius šveicariškus, tačiau atrodo visai gerai ir padoriai.

Štai dabar jau čia ir gavosi, kad per labai trumpą laiką Kinijos laikrodžių pramonė uždirbo iš savo standartinio kinietiško mechanizmo milžiniškas pajamas ir išsivystė iki stebėtinai gerų pajėgumų. Nors patys ir neturėdami pajėgių prekių ženklų, verslūs kiniečiai susiprato siūlyti paprastą biznį visokiems vakariečiams: "mūsų laikrodis, jūsų pavadinimas, mes jums po keliasdešimt baksų, o jūs pardavinėkit po kiek norit".

Aišku, toksai biznelis gavo ir savo šešėlinę pusę: kokia nors Europos firma sukuria gerą brendą, Kinijoje gamykla gamina, ir iš tų pagamintų kokį dešimtadalį parduoda tai Europos gamyklai, o visus kitus pasiūlo kitiems pardavinėt, tiesiog pavadinimą pakeitus. Taip gražūs europiniai laikrodžių dizainai nusėda Kinijoje ir neša jiems pelnus.

Taigi, čia jau galim neabejoti, kad kiniečiai savo uždarbio dalį pasiėmė ir pasiims dar daugiau. O jūs galvojote, kad jie nieko nemoka.