Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Inkoherencija
Inkoherencija, o kalbant paprastai - tai tiesiog mąstymo nerišlumas, kai pacientas negeba susieti kokių nors dalykų prasminiais ar priežastiniais ryšiais. Čia reikia skirti, kad inkoherencijos atveju pacientas atrodo išvis bukas ir neįtikėtinai bukas, bet tas mąstymas nėra kokia nors paralogika ar maginis mąstymas, o greičiau kažkokia disociacija, kur prarandami ryšiai ir bet koks kryptingumas.
Esminiai mąstymo inkoherencijos požymiai - kad pacientas sako teiginius, kurie visiškai niekaip nesiriša, kartu nematydamas jokių prasminių, loginių ar priežastinių sąsajų tarp kokių nors realių dalykų. Kaip pasekmė - pacientas negali remtis mąstymu, tačiau bando mąstyti, o rezultate gaunasi nerišlūs kliedesiai.
Nerišlus mąstymas būdingas visokioms psichozėms, ypač ryškiai matomas tada, kai yra koks nors sąmonės sutrikimas, pvz., deliriumas ar oneiroidas. Kiek švelnesnės nerišlaus mąstymo būsenos būna tada, kai pacientą kamuoja stipri astenija, pervargimas, stresas ar šiaip koks nors apsvaigimas.
Tipiškas mąstymo nerišlumo pavyzdys - baltosios karštligės ištiktas pacientas, vežamas į ligoninę, kalbasi su gydytoju, gaunasi maždaug toksai dialogas:
- Pacientas: - Sustabdykit mašiną, čia vorai, vorai visur!
- Gydytojas: - Nuvešim į ligoninę, sustabdysim.
- Pacientas: - Jie mane suės, argi nematot, jie nuodingi!
- Gydytojas: - Nesuės, jūs jiems nevalgomas.
- Pacientas: - Ką jūs žinot, argi nematot, jie mane puola!
- Gydytojas: - Jie nori jus pabučiuoti.
- Pacientas: - Jie piderasai? Jie mane suės!!!
- Gydytojas: - Nesuės. Nes lavonų jie nepisa.
- (pauzė)
- Pacientas: - Daktare, ar aš jau būsiu pyderas dabar? Ką man daryti?
- Gydytojas: - Sėdėkit ramiai, nuvažiuosim ir pagydysim.
Iš duotojo pavyzdžio matome, kad ir asociatyvinis, ir loginis mąstymas veikia tiktai dalinai - pacientui kai kurios asociacijos kyla, bet kai kurios, kurios turėtų būti suprantamos, nekyla. Logika irgi šlubuoja. Užtat nepaisant logikos ir asociacijų šlubavimo, pacientas tarpais įsisavina teiginius, kuriuos jam sako gydytojas.
Būdinga, kad smarkiai ėmus šlubuoti asociatyviniam ir loginiam mąstymui, jo vietą užima kiti du faktoriai: atitiktis paal laiką ir atitiktis pagal išorinį panašumą. Neretai tokios asocijacijos ima transformuotis, maišytis ir kartotis, kol galų gale pavirsta į perserveraciją.
Pastebėtina, kad kartais, jei pacientas smarkiai pasistengia, jis gali susikoncentruoti ir imti mąstyti rišliau, tačiau tai būna labai laikina, tad po kelių normalesnių minčių, jis atsipalaiduoja ir vėl praranda bet kokį rišlumą.