Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Fotosensorius
Fotosensorius arba fotografinė matrica - tai toksai daikčiukas, kuris skaitmeniniame fotoaparate pagauna šviesą ir paverčia ją visokiais bitais ir baitais. Kadaise kai šitų daikčiukų nebūdavo, tai viską fotografuodavo žmonės fotojuostoje, bet dabar jau gaunasi atvirkščiai: fotografuoja šitais daikčiukais, o viskas įsirašo į kokią nors atminties kortelę.
Yra įdomus toksai dalykas, kad šiuolaikinio fotoaparato kokybė nuo tos matricos daugiausiai ir tepriklauso, ir ne nuo kokių nors megapikselių, katrais visokie gamintojai kruša protą, o daugiausiai nuo paprasčiausio didumo, išreikšto milimetrais ir centimetrais.
Kodėl svarbus fotosensoriaus dydis
Labai nesigilindami, galime tarti paprastai: kuo matrica mažesnė, tuo mažiau į ją pakliūna šviesos. Dvigubai sumažėjo išmatavimai - vadinasi, kad keturgubai sumažėjo plotas. Tai ir šviesos keturgubai. Vadinasi, ir vaizdo kokybė keturgubai blogesnė. Čia dar prisideda ir kitas reikalas: visi šviesos davikliai matricoje sumažėjo, vadinasi, kad sąveika tarp jų padidėjo, padidėjo ir triukšmas, kitaip tariant, visokie išsikraipymai spalvų. O jei prieblanda - tai ir visokie taškeliai atsiranda, kurie ant vaizdo ima rodytis.
O ir objektyvai tampa mažų matricų didele bėda: jei matrica du kartus mažesnė, tai objektyvas irgi turi būti du kartus tikslesnis, kad išvengtų tų pačių iškraipymų. O tai jau labai brangus malonumas, ypačiai kai pagalvoji apie tai, kad mažesnės matricos yra pigesnės, tai objektyvai jas turinčiuose fotikuose kaip tik yra prastesni ir pigesni. Taip kad ką ten benagrinėtume, viskas susiveda į fotosensoriaus didumą.
Labiausiai paplitę fotosensoriai
Čia aišku galim kalbėt apie visokius didelius fotosensorius, kokius kadais jau subankrutavęs Kodak gamino visokiems vidutinio formato fotoaparatams, bet išties gi svarbu tiktai tas, kokio didumo tasai sensorius yra, kai lygini su tradicine senovine fotografine juosta, ar tiksliau pasakius, su vienu tos juostos kadru. O jau paskui - su visokiais kitokiais sensoriais.
Vidutinis formatas
Apie šitokias fotomatricas turinčius fotikus galite pasvajoti, jei jau turite kokį nors fotoaparatą, kuris kainuoja bent kokius 10000 litų. Ir kainuoja šitiek dabar, o ne kainavo kažkada prieš 10 metų. Čia jau dalykas paprastas: kai tokio didumo matrica, tai jinai kainuoja tiek, kad fotoaparatai būna po keliasdešimt tūkstančių litų ar netgi dar ir daugiau. Todėl tokių visvien matyt neturėsit, o jei ir turėsit, tai čia neskaitysit, o jei ir skaitysit, tai visvien jums bus neįdomu, ką čia parašysim, o jei ir bus įdomu, tai visviena bus nesvarbu, ką parašysim. Bjaurybės jūs, parazitai, pinigais ir fotokamerom aptekę, o mes čia dirbam kruvinu prakaitu ir neturim tokių fotikų.
Šiaip jau tokius vidutinio formato fotikus gamina Mamiya, Leica, Hasselblad, Phase One ir kiti keisti pavadinimai, kurių normalūs žmonės nei negirdėję.
Pilnas kadras arba mažas formatas
Tai vat tas 35 milimetrų kadras yra 36x24 milimetrų didumo. Kodėl jis vadinamas 35 milimetrų kadru, tai negalim pasakyti, nes tai kažkokia klaida, bet matyt, kad ne vien Pipedija nesąmones daro, tai matyt ir to kadro kūrėjai taip apsiskaičiavo. Taigi, vat to pilno kadro didumas yra ištisi 864 kvadratiniai milimetrai arba truputį daugiau, nei 8 su puse kvadratinio centimetro. Viskas, kas tik daugiau, vadinama vidutiniu formatu, nes tai yra didesni dydžiai, o viskas kas atitinka tą pilną kadrą arba labai nesmarkiai didumu tesiskiria, vadinama tiesiog pilnu kadru ir viskas.
Labai nenoriai visokie pilno kadro fotikų savininkai pripažįsta, kad tai mažas formatas, tai dažniausiai patys taip nevadina ir stengiasi nuslėpti. Tačiau vidutinio kadro kamerų savininkai sako tiesiai šviesiai: šitas jūsų pilnas kadras tėra mažas formatas.
Visi šitie fotikai gerai ir gražiai fotografuoja, o kainuoja tiek, kad ne kiekvienas profesionalus fotografas gali sau tai leisti. Gamintojai čia iš esmės yra tiktai du: Canon ir Nikon. Štai šitie du viską šitoje rinkoje ir valdo. Bet aparatai, aišku, neskirti paprastiems mirtingiesiems, nes kainuoja melejoną, o sveria po daug kilogramų.
Paskutiniu metu, nusipirkusi Minolta fotoaparatų biznį, į pilno kadro rinką bando nosį kišti Sony, tačiau kol kas progreso nelabai tesimato. Kadaise dar čia nosį kišo anokia Contax, bet ta iš čia dingo. Dar bandė ir Pentax, ale jiems buvo ne likimas. Dabar dar pilno kadro fotoaparatus gamina Leica, kaip pigius neveidrodinius masinei publikai skirtus modelius, kainuojančius daugiau, nei vidutinis lietuvio metinis atlyginimas.
Pilno kadro fotoaparatų savininkai visgi yra pakankamai paplitę, tad bendrauja su visokiais kuklesniais fotosmaukliais, juos smarkiai įtakodami. Taip ir gaunasi, kad tie fotosmaukliai prisiklauso visokių kalbų, o paskui pešasi tarpusavy, kas gi geriau. Nes nelabai supranta, kad jų fotikai visvien yra blogiau, o ginčas apie Canon vs. Nikon jiems neturi prasmės, nes jie visvien neturi tiek pinigų.
APS-C arba Crop aka Kropas - nepilnas kadras
Kadangi pilnas kadras labai jau brangus, o ir visokie ten fotoaparatai dideli, tai prieš metų gal 10 visokie pajėgiausi gamintojai susigalvojo, kad reikia nusileisti ir iki visokių varguolių: pirk pusę pilno kadro už ketvirtadalį kainos!
Štai šitaip atsirado crop formatas, žinomiausias APS-C pavadinimu. Aišku, kropais visi vadina išvis bet ką, kas tik mažiau pilno kadro, bet būkime tikslūs apibrėžimuose: kropas yra kropas - tai apkarpytas pilnas kadras. O visokie ten mikroformatai yra jau net ne kropai, o kažkokios gamybinės atliekos, pasilikusios iš visokių kropų gaminimo.
Taigi, tikras kropas yra maždaug kaip senovinis APS formatas, kurį 1996 bandė prastumti visokie fotografinių juostų gamintojai, pajutę artėjantį galą. Tasai formatas buvo sugalvotas, kaip dvigubai mažesnis, nei paprastas formatas ir kartu dalinai suderinamas su objektyvais, kadaise naudotais pigiuose puskadriniuose paprasto formato fotoaparatuose. Mintis buvo tokia, kad galima ir juostą taupyt, ir fotikus mažesnius daryt, ir dar į juostą kišt kažkokią ten magnetinę juostelę, kur galima būtų įrašyt fotografijos datą. Tai vat tas formatas nepaplito, nors ir buvo užvadintas gražiu "Advanced Photo System" pavadinimu. O jį kišęs Kodak sėkmingai bankrutavo. Taip pat sėkmingai užsilenkė ir Agfa, Fuji bei Konica fotografinių juostų verslai. O štai formatas išliko, tik jau sensorių pavidalu.
O priežastis tokiam išlikimui buvo paprasta: tos juostų firmos sukišo tiek pinigų į tą formatą, kad jam fotoaparatus ėmė gaminti ir Canon, Nikon, Pentax ir kitos paplitusios firmos. O kai tie juostų gamintojai užsilenkė, tai reikėjo tą reikalą panaudoti kažkaip. O kadangi Nikon šiai juostai sukūrė Pronea veidrodinius fotikus, o Canon - kažkokius iš EOS serijos, tai paskui buvo labai patogu pataupyti, gaminant veidrodinius fotoaparatus.
Taip ar anaip, dabar jau tendencija aiški: dauguma visokių profesionalių ir pusiau profesionalių veidrodinių fotoaparatų eina link kokio nors kropo varianto, artimo APS. Įdomesni keistuoliai čia yra tik Canon, kurie vienu metu neapsisprendė ir ėmė gaminti APS-H, kuris maždaug tarpinis tarp APS-C ir pilno kadro. Gal norėjo kompensuoti tai, kad jų APS-C variantas gavosi truputį mažesnis, nei pas Nikon.
Tuo tarpu Sigma čia visai nepasismulkino ir ėmė dar mažesnį variantą gamint, nes gali sau leist, nes jų Foveon turi kokių tai kitų navarotų, dėl ko gaunasi geriau.
Čia kad palygintumėt, tik pasakysim plotą: jei pilnas kadras yra 8,6 kvadratinio centimetro, tai standartinis APS-C yra 3,7 kvadratinio centimetro. Kitaip tariant, beveik du su puse karto mažesnis. O štai Canon APS-C variantas yra išvis tik 3,3 cm2 ploto. O Sigma Foveon - ir visai tik 2,8 cm2 ploto.
Four Thirds ir Micro Four Thirds
Kadangi visiems magėjo labai, kaip gaminti kuo mažesnius sensorius, tai Fuji, Kodak ir Olympus, o paskui dar ir Panasonic ėmė ir susigalvojo kokį tai dar mažesnį kropą, kuris buvo pavadintas "Four Thirds". Pradžioj anas buvo galvotas veidrodiniams fotoaparatams, bet paskui gavosi taip, kad veidrodinių niekas tokių nenorėjo, tai dar patobulino beprastindami viską, ir galų gale gavosi "Micro Four Thirds".
Čia jau sensoriai yra visai maži, maždaug 2,2 kvadratinio centimetro. Bet tai irgi baisiai dideli sensoriai, jei lyginsim su paprastomis muilinėmis. Tai netgi gigantiškai dideli sensoriai. Todėl fotikai su jais turi keičiamus objektyvus ir yra visai padorūs, daug kainuoja ir gražiai fotkina.
Tai dabar sako, kad ir Canon bei Nikon staiga pasijuto šioje srityje kažkaip atsilikę ir žvalgosi, ką gi dabar padaryt, kai Panasonic su Olympus čia taip gražiai prasisuko su daug pigesniais fotoaparatais, galinčiais visai nemažai. Netgi jei taip rimčiau pažvelgus, tai čia didumas yra vis dar artimas tam aukščiau minėtam APS-C, tai ir kokybė gaunasi vis dar panaši, nors tendencija link mažinimo irgi matosi.
Pavyzdžiui, Nikon čia ėmė jau kažką kurti su CX sensoriais, kurie dar mažesni - vos 1,1 cm2. Taip kad dėl pastarojo formato galim pasakyt, kad jis yra kaip tik tarpinis didumas tarp visokio smulkiaformačio šlamšto ir visokių smulkiausių kropų.
O ką Canon čia padarys, tai dar neaišku.
Smulkmė visokia
O štai čia, kai dabar skaitote, tai jums pasakysim, kad su kokių 9/10 tikimybe jūsų nuosavo fotiko (arba to fotiko, kurį ruošiatės pirkti) matrica yra dar mažesnė, nei aukščiau aprašytos. Nes ji greičiausiai yra arba 1/2.3 colių formato, arba 1/2.5 colių formato. O tai jau yra tokios mikroskopinės matricos, kad jos atrodo, kaip kokia dėmelė neaiški. Gyvai pamatęs, nei nepagalvotum, kad tas mažas stačiakampis gali kokį nors vaizdą matyt.
Čia išties nėra vieno konkretaus formato, nes kiekvienas sensorių gamintojas daro savaip, ale tie formatai yra kažkas artimo kadaise populiarioms 8 milimetrų kino juostoms. Tai vat plotas jų yra dažniausiai labai mažas - 25-28 kvadratiniai milimetrai, kitaip tariant - ketvirtadalis kvadratinio centimetro arba viena kelioliktoji kokio nors APS-C dalis.
Visgi toksai sensoriaus dydis dar atitinka kažkokias sveiko proto ribas, nes kokį nors vaizdą ant jo sufokusuoti įmanoma, o ir pikselių ten galima prikišti. Kažko labai gero tikėtis gal ir nevertėtų, bet dauguma panašias matricas turinčių fotoaparatų visai neblogai veikia ir buitinėms reikmėms visai pasiteisina.
Įdomus čia toksai dalykas, kad kai beveik vien nuo sensoriaus viskas tepriklauso, tai labai įdomu, kaip kas nors nusiperka parduotuvėje fotoaparatą už 1000 litų ir galvoja, kad jo vaizdas bus bent kažkiek geresnis, nei tokį patį sensorių turinčio fotoaparato už 300 litų. Optikos čia gi tėra antraeilis dalykas, juoba kad brangesniame fotike objektyvai ne kokybės prideda, o tokių navarotų, kaip priartinimai ir atitolinimai, o tie savo ruožtu tik dar krūvą kartų padidina iškraipymus. Nuotraukos prastesnės, o kainuoja brangiau, fotosensoriai vienodi, o durniai pirkėjai - skirtingi.
Jau visai žlugęs reikalas
Ir jau visai tikėtina, kad jūs turite kokį nors mobilų telefoną. Tai štai jame gali būti jau visai pravalas kažkoks įkištas. Pavyzdžiui dabar daug populiarumo gaunantis 1/6 colio formatas arba netgi dar naujesnis ir perspektyvesnis 1/10 colio formatas.
Tai tas 1/6 sensorių formatas teturi 4 kvadratinius milimetrus ploto. Tai yra daugiau, kaip 200 kartų atsilieka nuo pilno kadro ir kokius 5 kartus atsilieka nuo eilinės muilinės.
O 1/10 formatas turi vos 1 kvadratinį milimetrą ploto. Tai yra daugiau, kaip 800 kartų atsilieka nuo pilno kadro ir keliasdešimt kartų nuo paprastos muilinės. Ir žinote gi, kas nuostabu ir puiku? Ogi tas, kad šitokias matricas turinčios fotoaparatų parodijos neretai duoda krūvas megapikselių, o jų pardavėjai tais megapikseliais knisa protą!