Feliksas Bieliauskas

Feliksas Bieliauskas - toksai iš ankstyvų laikų LTSR vadovybės, tipiška raudonoji lerva. Dar 18 metų bebūdamas užsiėmė visokiais banditizmais, užtat 1932 metais tapo LKP nariu, o 1934 ir Kauno rajono sekretoriumi, taip kad iš nelegalios veiklos organizatorių.

Taigi, Feliksas Bieliauskas jau 1934 pakliuvo į kalėjimą, atsėdėjo kelis mėnesius, vos išėjo - tais pat metais pabėgo į SSRS, tenai mokinosi tokioje tarptautinėje Maskvos Lenino mokykloje, kur buvo ruošiami visokie teroristai ir revoliucionieriai, tai iki 1935 tenai ir mokėsi. Paskui 1935 grįžo į Lietuvą, kur jau užsiėmė visokios šūdasklaidos leidyba, pradėjo spausdinti kokį tai nelegalų laikraštėlį "Darbininkų ir valstiečių jaunimas". Kadangi eilinį kartą prisidirbo - 1936 vėl sėdo į kalėjimą, kur ir sėdėjo iki pat 1940, pakol neatėjo sovietai.

Tai vos atėjo sovietai, tai išsyk pasidarė komsomolo vadas, kitaip tariant - komsomolo pirmasis sekretorius. Tai panašiai kaip LKP pirmasis sekretorius, tik parengiamojoje organizacijoje, nes tas komsomolas buvo atrankai skirtas, taip kad pavaldus priedėlis toksai.

Paskui kai užėjo vokiečiai, tai išsyk pabėgo į SSRS, bet paskui jau tenai buvo 1942 paskirtas į 16-ąją lietuviškąją diviziją kaip politrukas, t.y., atsakingas už visą politinę propagandą. Paskui jau kai okupacija prasitęsė, nes sovietai vėl užėjo ant Lietuvos, tai Feliksas Bieliauskas vėl nuo 1944 pasidarė komsomolo vadas.

Dar paskui irgi tais pat 1944 pakliuvo į kokią tai neaiškią 50-ąją lietuviškąją šaulių diviziją, kaip zampolitas, kur ir buvo iki 1945. Tai šitaip išsitarnavo pulkininko laipsnį, kaip ir už nieką. O paskui pradėjo jau visai greitą karjerą: 1945 tapo Kauno gorkomo sekretorius, 1946 Vilniaus gorkomo antrasis sekretorius, 1950 Vilniaus gorkomo pirmasis sekretorius, o jau 1951 prasimušė į pačią LKP vadovybę, nes tapo LKP CK biuro sekretoriumi. Tai prabuvo ten tokiu neilgai, nes jau 1952 buvo išspirtas į EN, todėl patapo Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininku, kur ėmė vadovauti visokioms melžėjoms.

Paskui jau šokinėjo aukštyn-žemyn postuose: tuo pačiu 1952 nužemintas į Vilniaus srities pirmąjį sekretorių, o 1953 pakeltas į LKP CK partinių organų vedėją, o paskui 1954 permestas į Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoją, o 1957 vėl išmestas ir vėl tapo Vilniaus miesto pirmasis sekretorius, kokiu ir buvo iki pat 1963. Paskui jau 1964 paskirtas vadovauti visai sovietinės LTSR šūdasklaidai, tai taip ir vadovavo iki pat 1973. O paskui išmestas vadovauti Centriniam Archyvui, t.y., vegetuoti toliau nuo akių, tai tuo ir užsiėmė iki pat 1985 metų.

Gandas sako, kad buvo alkoholikas ir būdavo išmetamas už tai, kad darbe prisidirbdavo su visokiais debošais, tai užtat ir šokinėdavo aukštyn-žemyn, bet kai nebuvo toks kaip nekurie partijos šulai iš NKVD, tai lavonų po savęs nepalikdavo, užtai ir nebūdavo smarkiai pažeminamas.

Dar sako kad iš dvasingumo didelio kartą parašė labai dvasingą knygelę apie tai, kaip Juozas Bartašiūnas kovojo už žmonių laimę. Ir kitų panašių šūdų apie tarybinės liaudies kovą su buržuaziniais nacionalistais bei kapitalistiniais išnaudotojais. Tai šitaip tapo nusipelniusiu LTSR kultūros veikėju.

Dar buvo toksai jo brangus draugas Stasys Filipavičius, su kuriuo nu negali gi būt šitaip, nes doras komunistas. Kartu jie tiktai parašė kažkokią tai knygutę ar tai kelias apie tai, kaip didvyriškai ištikimai kovojo tarybiniai pogrindininkai.