16-oji lietuviškoji divizija

16-oji lietuviškoji divizija - tai buvo tokios esą atseit nacionalinės ir tautinės lietuvių karinės pajėgos, sukurtos SSRS sudėtyje, kad kariautų II Pasaulinio karo metu. Į tą diviziją buvo permesti visi lietuviai, kiek pavyko rasti, o tuo pačiu - dar ir daugybė ir iš Lietuvos nuo nacių spėjusių pabėgti žydų, ir šiaip žydų iš kitur.

Gavosi taip keistai, kad nors oficialiai šita divizija ir vadinosi lietuviškąja, išties ji buvo greičiau jau gal netgi žydiškoji. O kišama ji buvo kaip tik į tokias mūšių vietas, kad nebūtų jokios naudos, o tiktai kareiviai kuo smarkiau mirtų. Kad kartais žmonės nesugalvotų kariauti, jiems buvo beveik neišduodami ginklai (1 šautuvas keliems žmonėms) ir neduodami šoviniai. Štai taip 1943 metais ir susiformavo toji lietuviškoji divizija, kuri gan ilgą laiką buvo naudota išimtinai kaip patrankų mėsa.

Divizija buvo tikslingai permetama į tokias fronto vietas, kur paprasčiausiai būtų skerdžiama ir žudoma, tad gana greitai jos sudėtis ėmė keistis. Jau apie 1943 metus iš kareivių, atėjusių 1941, gyvais tebuvo likę mažoji dalis. Kita vertus, kaip tik apie tą laiką divizija buvo kažkelintą kartą papildoma naujai, tai gavosi, kad divizijoje daugumą ėmė sudaryti jau išties lietuviai. Pagal sudėtį lietuviai tuo metu sudarė truputį daugiau, nei trečdalį, dar trečdalį - rusai, o truputį mažiau nei trečdalį - žydai.

Vėliau divizija ir toliau buvo kaišiojama į tokius mūšius, kur kuo daugiau žmonių žūtų, tad praminta netgi buvo lietuvių ir žydų mirties divizija, o kartais ir šiaip tiesiog mirtininkų divizija. Štai pavyzdžiui, vien mūšiuose prie Aleksejevkos žuvo maždaug 5000 divizijos kareivių, kitaip tariant - maždaug pusė.

Dar žinoma, kad tos divizijos SMERŠ skyriui vadovavo toksai Juozas Bartašiūnas, vėliau tapęs viso Lietuvą terorizavusio NKVD vadu. Tai tasai pats Bartašiūnas tiems, kas nenorėdavo eiti į mūšį, iš kulkosvaidžių į nugaras šaudydavo.

Dar žr.

• Patrankų mėsa - tokie kareiviai, kurie naudojami būtent tam, kad juos priešas naikintų