Stasys Filipavičius

Stasys Filipavičius - toksai tipas iš ankstyvų laikų LTSR vadovybės, su gana neaiškia praeitimi, o ir nelabai aiškia biografija.

Gimė Stasys Filipavičius 1913 metais, bet štai jau 1933 tapo pirmiausiai KPSS nariu kažkur Rusijoje, o tik paskui, kaip lietuvių kilmės - dar ir LKP nariu. Verta turėti omeny, kad LKP nariai į KPSS Tarpukariu nestodavo. O ir 20 metų tesulaukusiam tapti partiniu būdavo retas dalykas. Dėl to siejamas su NKVD žvalgybine veikla - tiesiog aktyvus pacukas pasiųstas į Lietuvą 1933, po poros metų buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą.

Atėjus sovietams, anas 1940 metais buvo išleistas iš kalėjimo ir išsyk tapo Raseinių apskrities partkomo pirmuoju sekretoriumi. Paskui kai užėjo naciai, tai nusiplovė su kitais komunistais į SSRS. Ten, kaip ir daugelis kitų to meto raudonųjų lervų, buvo pasiųstas į liūdnai paskui pagarsėjusią 16-ąją lietuviškąją diviziją, tapo kažkurio pulko partsekretoriumi. Kai ta divizija buvo išdaužyta, grįžo į Maskvą ir ėmė reguliuoti, ką ir kaip siuntinėti į Lietuvą partizanaut, tai buvo tame LTSR komunistinių partizaninų valdymo štabe nuo 1943 iki 1945, kai jau tų sovietinių partizanų seniai neliko.

Paskui vėl pasiųstas į LKP, kur nuo 1945 vietiniame lietuviškame CK ėmė dirbt kažkokias atrankas ir paskyrimus, panašiai kaip paskui jau darydavo koks nors antrasis sekretorius, tai čia tai kažkam matyt padėjėjavo. Paskui 1948 baigė Vilniaus partškolą, iškart tapo LKP CK kažkokio skyriaus vedėjo pavaduotoju, o paskui ir vedėju, o jau 1950 pasidarė sekretorius, t.y., LTSR vadovybės narys pačiu aukščiausiu lygiu.

O pasku prasidėjo greitėjanti karjera žemyn: 1952 išsiųstas į Ministrų Tarybą pirmininko pavaduotoju, 1953 - kažkokiu lengvosios pramonės ministru, o 1957 - jau ir išvis LTSR liaudies ūkio tarybos valdybos viršininku, kuriuo ir buvo iki 1961. O paskui ir iš ten išspirtas, kurį laiką pasitrynė išvis be darbo, o paskui 1962 paskirtas į LTSR prekybos ministerijos kažkokią valdybą viršininku. O paskui ir iš ten išspirtas 1976 metais, kai jau Petras Griškevičius valdė.

Kodėl taip ėjo greitai ir stabiliai į viršų, o paskui taip pat greitai ir stabiliai į apačią - iki šiol nelabai aišku. Vienas iš gandų sako, kad buvo kas tai neaiškaus su potraukiais kažkokiais, nu bet negali gi taip būti juk.

Su savo brangiu draugu Feliksu Bieliausku knygutes dar paskui rašė apie tai, kaip didvyriškai kovojo kažkokiame pogrindyje...