Farcovkė

Farcovkė - pogrindinė prekyba, kuri vykdavo SSRS, per įvairius pusiau legalius ir nelegalius turgelius, o taip pat visokias talkūčkes. Prekyba užsiimantys žmonės žargoniškai vadinami buvo farcovščikais. OPficialiai didesnė tokios prekybos dalis pagal sovietinius įstatymus buvo vadinama spekuliacija ir laikoma nelegalia.

Ankstyvoji farcovkė kaip pavadinimas ir kaip reiškinys siejamas su ankstyvu postalininiu periodu, kai truputį susilpnėjo visuotinis teroras, o ypač siejama su 1957 metais surengtu tarptautiniu komunistinio jaunimo suvažiavimu Maskvoje. Šio suvažiavimo metu atvykę suvažiavimo dalyviai didžiuliais kiekiais prekiavo kuo papuola, o jų, kaip užsieniečių, nelietė sovietinė milicija. Kadangi priėjimą prie užsieniečių irgi gaudavo tik ne visai eiliniai žmonės, o komsomolo veikėjai, tai šie irgi buvo neliečiami. Rezultate susidarė ištisi milicijos toleruojami turgeliai, kur vyko prekyba.

Turgelių ekonominė esmė buvo labai paprasta:

• Didžiulis, totalinis deficitas - visiems reikėjo užsieninių prekių, kurias atsivežė užsieniečiai, net nesvarbu kokios tai prekės bebūtų
• Užsieniečiams neapsimokėjo vežtis ir keistis valiutos, nes oficialus rublio keitimo kursas buvo absoliučiai neadekvatus ir absurdiškas, daugybę kartų nukrypstantis nuo realybės
• Tokių atvykusių užsieniečių buvo pakankamai daug (tūkstančiai), kad susidarytų stabili prekybos sistema

Per gana neilgą laiką kai kurie prekeiviai užsidirbo pakankamai didelius pinigus, kad tą pačią veiklą tęstų ir toliau. Tiesiog vėlesniais metais pasikeitė prekių šaltiniai. Esminiais prekių šaltiniais pasidarė šios grupės žmonių:

• Jūreiviai, plaukiojantys į užsienio valstybes
• Diplomatinio korpuso darbuotojai, važinėjantys į užsienio valstybes
• KGB darbuotojai, važinėjantys į užsienio keliones
• Sovietų kariškiai, dislokuoti užsienio valstybėse
• Įvairaus rango sovietiniai funkcionieriai, galėję išvykti į užsienį
• Giminių užsienyje turintys, iš jų valiutos gaunantys ir dolerinėse parduotuvėse apsipirkti galintys asmenys

Vėliau, vystantis spekuliacijai, SSRS susidarė pogrindinė juodoji rinka bei pilkoji rinka, kur prekių ir paslaugų pasidarė gerokai daugiau, o prekių šaltiniais tapo įvairios sovietinės parduotuvės ir prekybos bazės, kurios nedideliais kiekiais gaudavo ir gerų, užsieninių prekių. Tarp tokių prekių būdavo ir kai kurios keistesnių gamintojų prekės, kaip Montana džinsai, kurie tapo atskiro tarpsluoksnio pavadinimu, ir kartu pasitaikydavo ir šiaip populiarių brendų, kaip pvz., Adidas ar Marlboro. Tokios prekės būdavo superkamos iš po prekystalio, o paskui labai pelningai perparduodamos, dažniausiai už 5-20 kartų didesnę kainą.

Dėl netolygaus, o neretai ir absurdiško prekių tiekimo ilgainiui vystėsi ir šiaip vežiojama prekyba. Pvz., žmonės, kurie iš Lietuvos dažniau važinėdavo į Maskvą, tenai apsipirkdavo įprastose parduotuvėse, nes kai kurių prekių tenai būdavo laisvai, nors jų nebūdavo Vilniuje. Tokios prekės būdavo vežamos į Lietuvą ir čia irgi parduodamos. Kai kurios prekės, kurios būdavo deficitas Vilniuje, būdavo laisvai prieinamos kai kuriuose rajonų centruose. Pvz., geresnės knygos, kaip kad iš Zenitas ar Drąsiųjų keliai serijos, kurios buvo totalus deficitas didesniuose miestuose, būdavo tiesiog neperkamos Šalčininkų rajone. Kai kuriose rajonų parduotuvėse vienu metu laisvai būdavo Marlboro ar Camel cigarečių, nes vietiniai gyventojai jų išvis nepirkdavo - per daug brangios. Kai kurių lietuvių atlikėjų plokštelės būdavo laisvai parduodamos Baltarusijoje, kur jų niekas nepirkdavo, tačiau Lietuvoje tų plokštelių kaina būdavo dešimteriopa. Taigi, apsukresni prekeiviai ir taip galėdavo užsiimti prekyba. Ir atvirkščiai - Lietuvoje buvo laisvai galima nusipirkti sviesto, kai tolimesniuose Rusijos regionuose jis būdavo normuojamas iki 200 gramų per mėnesį. Taigi, tenai paprasto sviesto kaina siekdavo 5-10 rublių už pakelį (Lietuvoje buvo 70 kapeikų).

Tiesa, smulkius prekeivius smarkiai gaudydavo milicija, tad paprastai jiems arba reikdavo turėti ryšius su parduotuvių darbuotojais, arba organizuoti slaptą supirkinėjimą per vietinius gyventojus. Tai reiškė, kad iš lėto, nepastebimai susidaro alternatyvūs prekybos ir tiekimo tinklai, kurie veikia kaip paralelinė prekių tiekimo sistema.

Vėlyvuoju sovietmečiu farcovkė buvo didele dalimi persimaišiusi su nusikalstamomis gaujomis. Didesni farcovščikai visada būdavo smarkiai susiję su nusikaltėliais arba turėdavo nuosavas gaujas, tuo tarpu mažesni - mokėdavo nusikaltėliams mokesčius. Kaip pvz., toksai Henrikas Daktaras savo prisiminimuose rašė, kad tuo pat metu užsiimdinėjo ir prekyba turguje, kur prekiavo čia pat Kaune megztais megztiniais, ir kartu užsiimdinėjo kitų prekeivių reketu bei plėšimais.

Kadangi didelė dalis farcovkės buvo susijusi su KGB, komsomolu ir milicija, tai susidarė ir atskiras, "pagerintas" tarpsluoksnis farcovščikų - taip vadinami montanos. Maždaug Leonido Brežnevo periodu šis sluoksnis buvo neliečiamas visokių įprastų nusikaltėlių ir veikė kaip atskira kasta. Tiesa, tarp montanų irgi būdavo nusikaltėliai, tik tiek, kad specialiai globojami, susieti su milicija, įtraukti į visokius "jaunuosius dzeržinskiečius" (savanoriško milicijos rėmimo organizacija) ir panašiai. Vėliau, kai KGB ir milicija prarado įtaką, montanos irgi nunyko, tapdami tiesiog eiline farcovščikų dalimi.

Iš vėlyvųjų sovietmečio laikų pavadinimo "farcovščikas" kilo ir Lietuvoje paplitęs žodis "forsas" - taip apibendrintai buvo pradėti vadinti ir visokie prekeiviai, ir banditai. Vėliau tas žodis ėmė reikšti tiesiog smulkius chuliganus.

Farcovkė buvo susijusi su keliomis sąlygomis:

• Visuotinis deficitas, kur SSRS tiesiog būdavo neįmanoma gauti daugybės reikalingų prekių, ypač geresnių
• Įvairūs labai riboto priėjimo prekių gavimo kanalai, dėl kurių kai kurie žmonės tų prekių gaudavo ir galėdavo jomis prekiauti
• Sovietinės valdžios negalėjimas sukontroliuoti uždraustos prekybos, ypač kai ta prekyba užsiimdavo sovietinės valdžios atžalos

Pagrindinės prekybos sritys tarp farcovščikų buvo šios:

• Užsieniniai drabužiai ir batai, daugiausiai kedai
• Įvairi elektronika, pvz., japonišiki magnetofonai, vakarietiški radijo imtuvai ir panašiai
• Smulkios retesnių rūšių maisto prekės, pvz., kramtoma guma
• Užsieninių firmų cigaretės, pvz., Winston, Marlboro, Camel ir pan.
• Nelegaliai gaminama kontrafaktinė produkcija, kitaip tariant - fake prekės
• Įvairūs užsieninės muzikos įrašai - plokštelės

Vėlesniais laikais, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo savo Perestrojkę, farcovkės veikėjai turėjo pakankamai daug pinigų, kad staigiai susikurtų gana galingas prekybos sritis. Tiesa, kadangi farcovščikų prekybos sistema buvo paremta deficitu - neadekvačiai stipria paklausa, milžiniškais antkainiais ir ribotais tiekimo kanalais (t.y., konkurencijos nebuvimu), tai atsiradus laisvai rinkos ekonomikai, farcovščikai pradėjo prarasti savo prekybos kanalus. Dalis farcovkės sistemos taip perėjo į tiesiog paprastą reketą, dalis nusmuko iki paprastų turgaus prekeivių, o dalis - perėjo į kitas veiklos sritis, ypač jei pavyko sudalyvauti prichvatizacijoje.

Kadangi vėlyvais laikais daugelis prekeivių naudodavo tokias ant diržo prisiūtas pinigines-tašeles, angliškai vadinamas fanny pack, tai šios kartais ir dabar vadinamos žargoniškai - farcofkėmis.