Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Bonos
Bonos - specialūs pinigai, skirti ribotai prekybai, kuri neprieinama įprastiems žmonėms. Tokie pinigai gali būti išleidžiami kokioje nors įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje tam, kad vykdyt prekybą viduje, neprileidžiant prie tos prekybos netinkamų asmenų. Kaip pvz., specialūs pinigai, naudoti įvairių šalių karinėse parduotuvėse, kur apsiprekinti galėdavo tik kariškiai. Kitas pvz. - įvairių prekybinių kompanijų leisti lokalūs pinigai, skirti prekybai kolonijinėmis prekėmis.
Specialių riboto naudojimo pinigų išleidimas leidžia išvengti bent jau dalies spekuliacijos, gauti apyvartinių lėšų (boninių pinigų išleidimas suveikia kaip paskolos forma), kontroliuoti prekybą. Paprastai bonos naudojamos prekybai boninėse parduotuvėse.
SSRS bei kai kuriose kitose socialistinio lagerio šalyse bonų sistema buvo naudojama ir tam, kad galima būtų sukurti parduotuves, kuriose nesunkiai galėtų apsiprekinti partijos vadai, užsieniečiai ar kiti svarbūs asmenys, kad jiems nereiktų stovėti eilėse ir kad jie galėtų nusipirkti užsieninių, t.y., importinių prekių ar šiaip visokio deficito.
Nuo 1964 metų SSRS irgi buvo įvesta boninė Vnešposyltorgo čekių sistema, kuri leido dalį spec. parduotuvių pervesti į darbą vien bonomis, o kitais atvejais - leido sumažinti užsienio valiutų, kaip kad dolerio naudojimą juodojoje rinkoje, nes iki tol valiutinės parduotuvės priimdavo dolerius. Įvedus bonas, buvo tikimasi, kad galima bus apriboti tokį valiutos naudojimą.
Bonas SSRS leido tokia įmonė - Vnešposyltorg, kuri kontroliavo prekybą importinėmis prekėmis bei prekybą už užsienio valiutą. Išleidžiami pinigai buvo vien popieriniai, netgi kapeikos ir tos buvo banknotais. Banknotai buvo kelių rūšių, nes net ir čia žmonės buvo suskirstyti į kelias rūšis:
- Balti pinigai - konvertuojami iš dolerių pagal oficialų kursą, o taip pat išmokami kaip atlyginimas su koeficientu 4,6 (t.y., 4,6 karto daugiau) visiems asmenims, kurie dirbo ar buvo komandiruoti darbo reikalais į Vakarų šalis.
- Bonos su mėlyna juosta - išmokami kaip atlyginimas 1:1 tiems asmenims, kurie dirbo socialistinio lagerio šalyse
- Bonos su geltona juosta - išmokami kaip atlyginimas su koeficientu 4,6 tiems asmenims, kurie dirbo trečiojo pasaulio šalyse, t.y., tose, kur nėra finansiškai stabilių valiutų
- Bonos su raudonais kraštais - išmokami kaip atlyginimas Sovietinės armijos karininkams, tarnaujantiems užsienyje
Parduotuvėse skirtingų bonų kainos irgi skyrėsi - pvz., bonos su geltona juosta ir su raudonais kraštais buvo vertinamos kaip rubliai, tai pvz., koks nors seno modelio Moskvičius čia kainavo 4500 tokių boninių rublių. Tačiau nusipirkti už bonas jį buvo galima be jokios eilės ir be jokio talono - laisvai tiesiog. Užtat jei kas turėdavo baltų bonų arba bonų su mėlyna juosta - tai tas pats Moskvičius dar būdavo papildomai dar kartą atpiginamas iš to jau girdėto koeficiento 4,6, todėl gaudavosi 980 rublių. T.y., negana to, kad jau ir šiaip partiniai veikėjai gaudavo tą atlyginimą, padidintą 4,6 karto, tai jiems dar ir prekės paskui būdavo 4,6 karto atpigintos. Žodžiu, 21 karto perkamosios galios skirtumas.
Iš kur atsirado tas koeficientas - 4,6 - niekas negali pasakyti, tai ir mes pasakyti negalim.
Geriausios iš visų bonų buvo baltos - nes jomis buvo prekiaujama pilnavertėse dolerinėse parduotuvėse, tai galima buvo gauti ir visiškai vakarietiškų prekių, pvz., nusipirkti japonišką magnetofoną. Deja, šios bonos buvo labai mėgstamos ir juodojoje rinkoje, tai už prekybą jomis buvo baudžiama kaip už prekybą valiuta - daugybe metų kalėjimo ar netgi mirties bausme. Tokius čekius naudoti galėdavo tik užsieniečiai, taip pat žmonės, kurie gavo dolerių iš užsienio giminių, o taip pat labai jau specialūs asmenys, buvę Vakarų šalyse arba tiesiog turintys specialų leidimą, nes priklausantys valdžiai.
Visi kiti čekių savininkai galėdavo apsipirkti tik prastesnėse Beriozka tinklo parduotuvėse, arba, (kariškiai) - dar ir Vojentorgo specialiuose skyriuose.