Schizoidinis asmenybės sutrikimas

Schizoidinis asmenybės sutrikimas, dar kartais vadinamas kaip šizoidinis asmenybės sutrikimas - tai toksai asmenybės sutrikimas, kur žmogus šalinasi aplinkinių, nemezga su jais kontakto, nebendrauja, nepalaiko jokių ryšių, bet ne dėl to, kad bijotų ir vengtų, o dėl to, kad tiesiog nemato tame jokios prasmės.

Dažnesniais atvejais žmogus su schizoidiniu visgi palaiko ryšius su keliais žmonėmis, bet ir su tais ryšiai būna gana minimalūs. Paprastai tai būna šeimos nariai ar kas nors iš bendradarbių, bet žmogus, turintis schizoidinį sutrikimą, bendrauja visiškai minimaliai, dažnai net nesisveikina ir neparodo, kad tuos kitus žmones kaip nors mato ar girdi.

Schizoidinis asmenybės sutrikimas yra priskiriamas klasteriui A, bet yra pakankamai retas šiais laikais.

Schizoidinio asmenybės sutrikimo požymiai

Kaip ir kiti asmenybės sutrikimai, schizoidinis asmenybės sutrikimas diagnozuojamas, jei tęsiasi labai ilgai (visą gyvenimą ar pan.), apima visas veiklos ir gyvenimo sritis ir niekaip nesikeičia, nesikoreguoja.

Kaip ir kiti A klasterio sutrikimai, schizoidinis sutrikimas kažkiek primena schizofreniją, konkrečiau - paprastąją schizofreniją, tik neprogresuojančią. Dėl šių priežasčių sovietmečiu jis būdavo dažnai diagnozuojamas kaip vangioji šizofrenija, t.y., tokia šizofrenija, kuri neturi blogėjančios ar besikeičiančios eigos.

Bendri schizoidinio sutrikimo požymiai yra daugiausiai rodantys nuolatinį atsijungimą nuo pasaulio, kitų žmonių vengimą, emocinį atsiskyrimą:

• Žmogus renkasi būti vienas, atskirai nuo kitų žmonių
• Žmogus vengia draugystės ir ja nesidžiaugia
• Žmogus nejaučia malonumo iš jokių potyrių
• Daugeliu atvejų žmogus išvis nejaučia emocijų, yra nuolat atsijungęs
• Žmogus negeba aiškiai išreikšti jokių emocijų, netgi kai sakosi jas jaučiantis
• Žmogui sudėtinga tinkamai reaguoti į emocines situacijas, jis jų nesupranta
• Žmogus nejaučia seksualinio potraukio arba tas potraukis labai silpnas

Būdingas kitų žmonių vengimas būna susijęs su baime, tačiau visai kitos rūšies, nei vengiančio asmenybės sutrikimo atveju: schizoidinio sutrikimo atveju žmogus dažniausiai nebijo, kad nukentės nuo kitų, tačiau bijo užmegzti artimus ryšius, nes bijo pačių šiltų emocijų, teigiamų jausmų, draugystės, meilės ir pan., o ta baimė būna susijusi su baime, kad tai virs skausmingu praradimu.

Bendrai imant, schizoidinis sutrikimas yra labai primentantis gilią disociaciją, kuri tęsiasi taip ilgai, kad žmogus netgi nežino, kas yra nedisocijuota, normali būsena.

Kita vertus, nors iš pirmo žvilgsnio kartais schizoidinis sutrikimas gali priminti autizmą ar silpnaprotystę, šitą sutrikimą turintys žmonės turi pakankamai turtingą vidinį pasaulį, turi aiškius empatinius ir asociatyvinius gebėjimus, gebėjimus įsijausti į kitų žmonių būsenas, taip pat ir nemažai fantazijų ir pan.. Kartais tokių fantazijų ir gebėjimų buvimas paaiškėja, paprašius parodyti kokią nors kūrybą - ir tada pasimato, kad žmogus, pvz., piešia daugybę puikių ir labai įdomių piešinių.

Schizoidinio asmenybės sutrikimo kilmė

Kai kurių psichiatrų ar psichoterapeutų vertinimais, išties schizoidinis asmenybės sutrikimas neegzistuoja įprasta asmenybės sutrikimų prasme - kaip besitęsiantis nuo ankstyvo amžiaus ir neturintis jokios psichogeninės priežasties. Tyrimai rodo, kad šiu metu schizoidinį sutrikimą turinčių jaunų žmonių kiekis yra labai mažas, jie yra tiek reti, kad nemažai jaunesnės kartos psichiatrų tokį sutrikimą turinčių žmonių netgi nėra matę, todėl painioja diagnozę su panašiai besivadinančiu schizotipiniu asmenybės sutrikimu, jei tik pastarasis nepasižymi dideliu kalbumu.

Kita vertus, schizoidinį asmenybės sutrikimą turinčių žmonių vis dar pasitaiko vyresnėje kartoje, kur žmonėms yra apie 60 ar dar daugiau metų. Taip pat žinoma, kad pvz., po II Pasaulinio karo schizoidinis sutrikimas būdavo pakankamai įprastas ir kitose pasaulio šalyse. Taigi, turime įtarti, kad sutrikimas matomai siejasi su kadaise, karo metais ar sovietmečiu buvusiais įvykiais. Galime nuspėti smurtinių įvykių įtaką.

Naujesni tyrimai rodo, kad schizoidinis sutrikimas visiškai pilnai atitinka kai kuriuos elgesio ir mąstymo modelius, kurie išsivysto kaip sunkaus, kompleksinio PTSD forma - kur žmogus, patyręs arba matęs ypatingai baisius, ilgai besitęsiančius kankinimus ar žudynes, per besikartojančias patirtis patiria visišką atisisejimą nuo aplinkos, t.y., specifinę disociacijos formą, per kurią save atsieja nuo kitų žmonių.

Psichoterapeutai nagrinėja tai, kaip tam tikrą apsauginį mechanizmą, kur žmogus, matydamas ir patirdamas itin didelius baisumus, atsiriboja nuo kitų žmonių, kad netektų pergyventi tų kitų žmonių kankinimo ir žūties.