Muskato riešutas - puikus mėsos prieskonis, kurį, pasirodo, šiais laikais atrado kažkokie narkomanai ir bando juo narkašintis. Šiuo atžvilgiu nuostabu, ko tik tie apduję puspročiai neprisigalvoja. Štai vat nukrypkime pradžioj nuo temos ir atsiminkim, kad tie puspročiai netgi raudonuosius pipirus kartais bando vartoti. Ir kaip jie tai sugeba padaryti, tai iki šiol neaišku, nes norint, kad raudonieji pipirai duotų per smegenis, jų reikia tikrai nemažai prisivalgyti. Taigi, dabar narkomanai imasi muskato riešuto.
Ir nenene, čia jums ne šiaip koks nors nekaltas bananadinas, kurio pilna populiariuose vaisiuose, o tokie ganėtinai įdomūs eteriniai aromatiniai junginiai, kurie lotyniškai užvadinami kaip Myristicin, Elemicin ir Safrole. Pastarasis dar angliškai kartais vadinamas shikimol, kas skamba, kaip "šikimolas" ir aiškiai duoda mums užuominas. Tai, beje, tų pačių junginių, pramaišiui su krūvele kitų panašių yra nemažai cinamone ir juoduosiuose pipiruose.
Įdomu visai čia yra toksai reikalas, kad tie trys minėti chemikalai yra prekursoriai tokių populiarių narkotinių junginių, kurie žymimi raidėmis MMDA, TMA ir MDMA, o visokių narkochemikų įtarimu, organizme arba savaime tais visokiais raidžių junginiais virsta, pakliuvę į kepenis, ar tai jei ir nevirsta, tai visvien kažkokį poveikį smegenims padaro. Čia, beje, gili mokslinė diskusija, nes šiaip jau turėtų virsti, nes paprastai tiktai alkaloidai veikia įvairius receptorius. Bet kita vertus, tyrimai rodo, kad jokių MMDA, TMA ar MDMA pėdsakų nuo to vartojimo organizme neatsiranda, kitaip tariant, jie nesusidaro. Bet kita vertus, yra ir ne alkaloidų, kurie duoda per smegenis, o prisiminus kanabinolį, tai gali visaip būti.
Bet kita vertus, tai yra nesvarbu, nes ar vienaip, ar kitaip, į kepenis tie chemikalai pakliūna, o jau kai pakliūna, tai kepenys nuo jų vargsta. Įdomus reiškinys: norint apsinarkašinti nuo muskato riešuto, reikia jo suvalgyti visą pakelį (tas yra pora-trejetas maltų riešutų). Bet nuo tokio kiekio riešutų kepenis ir inkstus žmonėms skauda ilgokai, o kai kurie pakliūna net ir į ligoninę. Bet argi tai rūpi narkomanams, kurie ir šiaip ligoniai?
Dar įdomiau, kad tie riešutai suveikia ne iš karto, o tiktai praėjus gerokam laiko tarpui. Taip kad visokie pusmoksliai būna kad priėda tų riešutų, palaukia pusvalandį, pamato, kad neveikia, tada dar kartą priėda, tada vėl pamato, kad neveikia ir taip toliau. O kai jau suveikia tie riešutukai (o tai būna maždaug po 4-8 valandų), tai žmogus būna suvalgęs kokias 5 ar net 10 narkotinių dozių. O tokio kiekio pakanka, kad žmogus visai apdujusiu ir kliedinčiu išbūtų 2-3 dienas ar netgi ilgiau.
Ir tada, jau kai visas tas muskatas ima veikti, apdujimas būna vos ne kaip nuo kokio Tareno: žmogus nieko neatsimena, neaišku, ką daro, išropoja į gatvę, jam kas nors greitąją iškviečia, ta išsiaiškina, kad žmogus mirtinai apsinarkašinęs, tada jį nuveža į narkologinį, o paskui paaiškėja, kad inkstai ir kepenys užmušti ir iki gyvenimo galo teks laikytis dietos, maitintis manų koše ir taip toliau. Labai laimingas narkotikas, taip sakant.
O dar labai mums čia įdomu, kaip tuos riešutus tie narkomanai valgo. Nes šiaip muskato riešutai beveik neišskiria žarnyne tų medžiagų, o tam, kad jos bent kiek išsiskirtų, riešutai turi būti smulkiai sumalti. O jau smulkiai sumaltų tiek privalgyti beveik neįmanoma: net jei ir sugebėsi praryti, skrandis sureaguos į dirginimą vienareikšmiu vėmimu. Tarp kitko, nuo tokio žvėriško skrandžio sudirginimo po vieno narkotinės dozės suvartojimo apie pusė pacientų gauna skrandžio opą. Kita dalis kurį laiką šika kraujais dėl žarnyno pažeidimų.
Nagi bet negalime čia vien blogo apie šitą narkotiką pasakyti. Štai jo narkotinę dozę suvalgius, šūdai paskui tris dienas smirda muskatais, o ne šūdais, tai šitas dalykas gal ir nėra labai blogas. Bet kažkodėl žmonės, vieną kartą pavartoję muskatą, nors ir pasakoja apie kažkokius neaiškius haliūnikus, antrą kartą jo pavartoti visiškai nenori. Na, taip, aišku, gal ir būna išimčių. Kai kurie durnynuose esantys psichai aiškina, kad geriausiai per smegenis duoda galvos daužymas į sieną. Ir, žinote, išties daužo savo galvas į sieną. Ir paskui pasakoja, kad patyrė kažkokį ten kaifą.
O reziumuojant tai čia galim patarti visgi geriau valgyti raudonuosius pipirus, nes juose esantis kapsaicinas žmogaus smegenis veikia panašiu stiprumu, tuo tarpu kenkia mažiau. Ir suvalgyti tinkamą raudonųjų pipirų kiekį gal netgi paprasčiau, aišku, jei taikysi tinkamus būdus.