Utėlės

Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones, o jei tiksliau - panašu į šyvos kumelės sapną. Įtariame, kad čia tik gandai apie alternatyvią realybę, su šiuo pasauliu (aprašomais faktais, įvykiais, daiktais ir žmonėmis) neturintys nieko bendra. Todėl paskelbtas paneigimas, kuris viską neigia. Konkrečias pastabas skaitykite straipsnio aptarime. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti ir papildyti tinkamais faktais!

Čia nėra informacija gydymui. Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą menamai medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit... Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Apleistas utėlėtumas visame gražume: pacientas nuskustas ir apvalytas, bet matosi daugybė visokių randelių ir užkrešėjimų, kur utėlės kandžiojo, o paskui nelaimingas bomžas kasėsi, o ir šiaip utėlių matosi aišku. Didesnės dėmės rodo jau užgijusius pūlinius, iš išbertumo galime spėti, kad gana neseniai pacientas persirgo furunkulioze

Utėlės - vienok gyviai parazitiniai tokie, katruos pasigauti - tai jau be problemų, nei nepastebėsi, gyvenk kaip nori, bet visvien gali imt ir atsitikt. Taip ir gausi kraujasiurbių gyvių bei krūvas glindų... Vienok šiiap jau smulkūs vabaliukai tokie, nepavojingai atrodantys.

Tai čia gi yra dar ir toksai pokštas, nuo seno labai populiariu buvęs, tačiau šiais laikais nepelnytai primirštas: prišukuoti gerai utėlių ir paberti kam nors ant kėdės, o dar geriau - išsyk ant galvos ar už apikaklės. Tai džiaugsmo žmogui tada būna...

Todėl reikia gerai žinot: su nevalyvumu išties utėlės tiesiogiai nekoreliuoja, o dargi mieliau pasirenka tuos žmones, kurie save prisižiūri, yra sveiki, duoda daug kraujo maistui ir taip toliau. Čia gi senas karinių medikų pokštas netgi yra, kaip simuliantus atskirt: pastatomi keli žmonės ir paberiama ant grindų utėlių. Jei prie kažkurio utėlės neropoja, tai gal ir išties serga sunkiai, nes tai reiškia, kad tokio žmogaus kraujas utėlėms per prastas, todėl kitus jos ir renkasi. Aišku, kai nėr ką rinktis, tai visvien ir ligonius kanda. O ką daugiau daryt, kai badas?

Tai utėlės būna trijų rūšių šiaip, pagal tai, kur veisiasi:

• Galvinės - veisiasi ant galvos plaukų
• Drabužinės - veisiasi drabužiuose
• Kirkšninės - veisiasi tarpukojy

Patogenezė ir užkrečiamumas

Tai vienok čia jau ligšiolei biologijos mįslė išties: ar tos galvinės, drabužinės ir kirkšninės utėlės - tai tiesiog ta pati rūšis, tik kad prisitaikanti ir dėl gyvavimo sąlygų ypatybių kiek pakintanti, ar tai visgi trys visai skirtingos rūšys. Tai vieni biologai sako vienaip, o kiti kitaip - ir suprask kad nori, čia dar mokslininkais jie save vadina!

O užsikrėst galima utėlėmis labai lengvai - ar ten tomis pačiomis šukomis pasišukuosi, ar ant tos pat kėdės pasėdėsi, ar dar ten kažką. Vienas gi populiariųjų būdų užsikrėtimui kirkšninėmis utėlėmis - tai tiesiog seksas, tai dėl to beje, dar utėlėtumas kartais yra pavadinamas ir venerine liga, juolab, kad įtarimai sklando visokie, jog venerinėms ligoms plisti jos irgi padeda neblogai, netgi keleriopai padidindamos užsikrėtimo šansus - tada ir gumytė neapsaugos!

O šiaip dar utėlės ir per drabužius plinta, ir netgi šiaip nuropoti ganėtinai toli sugeba - tegul ir nelabai greitai, bet per valandą kitą trečią, pakol padvės, utėlė ir už kelių dešimčių metrų gali atsidurti, visai kitoje patalpoje. O ir šiaip gi būna, kad jei utėlių žmogus turi labai labai daug, tai glindos nuo jo krenta kaip kokie pleiskanų kuokštai - tai praeis kas koridoriumi sykį, iš gatvės atėjęs, o jau koridorius ir užkrėstas, kitų aukų laukia - šansas gal nedidelis, bet irgi yra!

Kai kuriais atvejais dėl tokių gebėjimų ropinėti utėlės gali būti sunkiai išnaikinamos: pakanka, kad kur nors praeitų koks bomžas, užkabindamas kokius nors krūmus, o paskui netoliese vaikšto žmonės, vėjas kokią vieną-kitą utėlę vėjas užneša, taip vis ir kartojasi netikėti utėlėtumo protrūkiai.

Taip kad net ir žymūs politikai gali netikėtai apsikrėsti, kas, tiesa, nepablogina ir taip jau blogos jų politinės reputacijos, o tik atvirkščiai - bent kiek priartina šiuos prie paprastų žmonių, kuriems įvairiarūšius kraujasiurbius parazitus tenka kęsti visą gyvenimą.

Ligos eiga ir komplikacijos

Tai išties gal ir nieko baisaus būtų tos utėlės, na ten veisiasi, na, kartais įkanda, bet tai nelabai juntamai, galvą nuo to paniežti aišku bet kaip taip nelabai, dažnas ilgai ir nepastebi, kad sugyventinių įgijo. Problemikė tik tame, kad utėlės turi labai gerą sugebėjimą pernešti įvairiausias ligas, veik visas, kokias sukelia bakterijos. Ir ne šiaip pernešti, o tiesiai į kraują. Todėl šiltinė, dizenterija, stafilokokinės infekcijos bei kitos įvairios bakterinės ligos - tikras utėlių palydovas.

Būtent utėlės buvo esminės dėmėtosios šiltinės pernešėjomis, kelusiomis didžiules epidemijas per visokius karus. Karų atveju būdavo dideli kareivių susibūrimai, kur jie norom nenorom smarkiai keisdavosi utėlėmis, tad vienam žmogui apsikrėtus šiltine, šioji gana greitai išplisdavo per visą dalinį. Būtent dėl to, identifikavus utėles, kaip svarbiausias šiltinės pernešėjas, įvairiose kariuomenėse buvo įvestas plaukų ir barzdų skutimas plikai, o taip pat ir privalomi kareivių maudymai, drabužių dezinfekcija ir panašiai.

Dar vienas malonumas, katrą utėlės suteikia - tai kaltūnas: dėdamos glindas (savo kiaušinius) į plaukus, utėlės juos suklijuoja lipniomis ir greit stingstančiomis gleivėmis. Dėl to plaukai tose vietose baisiai sulimpa. Pačios gi utėlės berods plaukus irgi mėgsta apkandžiot ir pažeist. Taigi, rezultatas - neiššukuojamas kaltūnas.

Utėlėtumo gydymas

Tai čia jau vat patartume pasitarti su kokiu gydytoju, nes naminės priemonės nuo utėlėtumo kai kada būna pavojingesnės už pačias utėles. Pavyzdžiui, žinoma praktika purkšti utėles kokiu nors dichlofosu ar panašiu chemikalu nuo vabzdžių gali baigtis tuo, kad ir pats numirsi. Priežastis paprasta - per odą šios medžiagos įsisavina labai neblogai, o paskui pažeidžia nervų sistemą. Todėl šitą gydymo metodą rekomenduojame tiktai dibilams, idantinai, jiems save nusigydant, būtų pagerintas lietuviškas genofondas - tai tikra ir puiki namudinė gydomoji eutanazija. Ale gi ir medicininiai preparatai nuo utėlių gan pavojingi ir sukelia rizikas visokias...

Tai šiaip jau bene menkiausiai pavojingas ir kartu visai patikimas būdas - tai čemeryčių vanduo, katruo ištepami gerai plaukai ir paliekami nudžiūt. Ir taip kelis kartus per dieną, kartojama keletą dienų. Tas utėles visai naikina, tegul ir iš lėto. Bet anas nenaikina glindų. Tai glindoms išnaikinti reikalingas actas, o tai jau sudėtingiau: kiek praskiestu actu reikia išsitrinkti plaukus. O paskui iššukuoti. Ir taip irgi kažkiek kartų. Tas utėles irgi naikina, betgi prasčiau.

Todėl neretas čia rekomenduoja ir kardinalią priemonę: tiesiog išsiskusti plaukus plikai. Tai beje, ar žinot, kodėl kareivius ir kalinius plikai skust įprasta visam pasauly? Ogi taip, būtent todėl!

O vat su drabužiais - tai jau ir yra problema dideliausia: jau kai utėlės drabužiuose ima gyvent, tai jau tenka drabužius visus plauti virinant, ar šiaip karštu 70C vandeniu. Tai jau darbo namuose visiems atsiranda. Na ir aišku dar kambariuose tų utėlių jei spėja prikrist, tai irgi užkrečiamumas gaunasi, tai čia jau irgi reikia pagalvot, kaip daryt, kad jas išnaikint... Bet vat tada gal ir galima kokiu dichlofosu, tik paskui išvėdint gerai neužmirškit.

Dar visokia utėlių mistika

Sako, kad anos kartais užkrečia žmones nesunaikinamai ir prideda kiaušinių po oda ir išsirausia poodinius kanalus, kuriuose slepiasi ir gyvena, o tada jų neišnaikinsi jau niekaip, nes kiek benaikintum, jos vėl ir vėl atsiranda. Slaptas medikų klano sąmokslas visą tai neigia, nes bijo, kad paaiškės tiesa apie jų nekompetenciją. Ir tik siūlo savo paslaugas, už kurias pinigus grėbia.