Dizenterija

Dizenterija arba šigeliozė (neteisingai vadinama kaip dizinterija) - dar dažnai vadinama kruvinoji tryda, nes tai viena iš tų ligų, kuria apsirgus, būna viduriavimas, atskiestas kraujais. Moksliškai dizenterija dažniausiai vadinama šigelioze, nes tipišku atveju ją sukelia tokios bakterijos - šigelės arba šigelijos.

Tiesa, kad būtų išlaikytas tikslumas, čia išsyk pasakysime, kad nors dažniausiai dizenterija būna nuo šigelijų (dar vadinama bakterine dizenterija), tačiau dar būna ir amebinė dizenterija. Tai pastaroji skiriasi tuo, kad ją sukelia dizenterinė ameba, kurią gydo ne visi įprasti antibiotikai. Bet savo simptomais tokia dizenterija irgi panaši. Amebinė dizenterija dažniau būna karštesnėse šalyse, pvz., kur nors Afrikoje, Meksikoje ar dar kažkur, kur karšta. O pas mus dažniau būna paprasta dizenterija, sukelta šigelijų - t.y., bakterinė dizenterija.

Dizenterija - viena iš tų ligų, kurias išnaikino šiuolaikinė medicina. Senais laikais nuo dizenterijos mirdavo labai nemaža dalis žmonių, ypač vaikų.

Dizenterijos etiologija

Dizenteriją sukelia shigella genties bakterijos, t.y., šigelės. Tos bakterijos lengvai dauginasi bedeguonėje aplinkoje, todėl puikiai gali daugintis ir žmogaus šūduose, kurie yra žarnose. Tačiau skirtingai nuo įprastų šūdų bakterijų, šigelės išskiria nemažai toksinų, kurie apnuodija žmones. Dėl vienų toksinų kyla bendras apsinuodijimas su temperatūra, silpnumu, galvos skausmu ir panašiai, o nuo kitų toksinų yra pažeidiamos visos žmogaus ląstelės, su kuriomis tos šigelijos kontaktuoja - t.y., pažeidžiamas žarnynas. Dar kiti toksinai labai smarkiai sudirgina žarnyną ir sukelia jame skysčio ir druskų išsiskyrimą.

Dizenterijos patogenezė

Dizenterija yra tipiška žarnyno infekcija, tačiau ganėtinai sunki. Persiduoda, kaip ir būdinga žarnyno infekcijoms, fekaliniu-oraliniu būdu. Šigelijų išsiskyrimas prasideda jau pirmą infekcijos dieną, vos tik žmogų apima tryda. Tą pirmą ligos dieną bakterijų išsiskyrimas į aplinką būna ypatingai stiprus, nes žmogus vis dar būna neišsekęs, žarnose pilna šūdų, o tuose šūduose šigelijos dauginasi itin gerai.

Vėliau, po ilgesnio viduriavimo, šigelijų sumažėja, nes žarnyne lieka tik kruvinas vanduo su maisto liekanomis, o tokioje terpėje šigelijos dauginasi daug prasčiau, nei šūde.

Apsikrėtimas vyksta per tai, kad vienaip ar kitaip šūdo likučiai pakliūna kur nors apsitriedusiam žmogui ant rankų, nuo rankų - ant durų rankenų, nuo durų rankenų - ant kitų žmonių rankų, o tada jau nuo rankų į burną. Tai ir vadinasi fekaliniu-oraliniu infekcijos perdavimu.

Aišku, lieka ir kiti perdavimo variantai - pvz., dėl itin stiprios ir staigios trydos žmogus gali aptriesti klozetą viešoje vietoje, paskui ten valytoja valys, kažko nenuvalys, nu ir vėl kam nors ant rankų šūdas paklius, ir taip toliau. Visvien fekalinis-oralinis perdavimas.

Tam, kad įvyktų užsikrėtimas šigelijomis, pakanka tokio mikroskopinio šūdo gabalėlio, kad netgi tūkstantį kartų didesnio plika akimi neįžiūrėtum, ir negana to, tas šūdas gali būti ir kur nors visai netikėtose vietose. Todėl geriausia apsauga nuo tokio užkrėtimo - tai dezinfekcija ir masinis chlorkės naudojimas, nes ji padeda nuo viskų bakterijų ir visada.

Visgi įmanomi ir kiti šigelijų išsiskyrimo būdai - esant sunkiam susirgimui, jos gali išsiskirdinėti ir, pvz., per sergančiojo seiles. Kitą vertus, dažniausias plitimas - vis dėl to per tą jau aprašytą fekalinį-oralinį mechanizmą.

Dizenterijos plitimo demografija

Dizenterijos plitimas itin ryškiai pastebimas tose šalyse, kur žmonės neturi įpročio pašikę plautis rankų su muilu. Paprastas rankų plovimas muilu dizenterijos perdavimo ar pasigavimo riziką sumažina bent keletą kartų. Tose šalyse, kur įprastas dezinfekcinių priemonių naudojimas tualetuose, tuoletų priežiūra, bendra asmenų higiena, dizenterija aptinkama retai.

Pastebima ryški koreliacija su valstybių gerbūviu - gerai gyvenančiose šalyse ši liga yra gana reta. Taip pat pastebima atvirkštinė koreliacija su išsilavinimu - prastą išsilavinimą turinčios šalys ir asmenys turi pastebimai didesnes rizikas. Tai sietina su vėlgi ta pačia prastesne tokių šalių ir asmenų higiena.

Vienas iš būdingų dizenterijai specifinių bruožų - kad ypatingai lengvai ja apserga ir paskui sunkiai serga vaikai iki 4 metų, šiai asmenų grupei tenka apie 60% susirgimų. Po persirgimo išsivysto labai trumpalaikis, maždaug 4-12 mėnesių imunitetas, bet netgi šiam esant, apsikrėtimas galimas vėl, jei gauta didesnė šigelijų dozė. Tiesiog persirgimas tokiu atveju būna greitas ir lengvas.

Suaugę asmenys dažnai dizenterija perserga lengviau, nei vaikai, mirštamumo lygis tarp suaugusių daug mažesnis. Tuo tarpu vaikų gyvybei ši liga yra labai pavojinga.

Dizenterijos simptomai ir diagnozavimas

Pirmieji dizenterijos simptomai vystosi per 2-3 dienas nuo apsikrėtimo, tačiau pastebima didelė variacija. Jei perdavimas yra taip vadinamas buitinis (su sunkiai atsekamu fekaliniu-oraliniu ryšiu), ir į apkrėstojo organizmą pakliuvo labai mažai bakterijų, ligos vystymasis gali užtrukti iki 5 dienų. Tačiau tuo atveju, jei didelis šigelijų kiekis pakliuvo į organizmą per maistą (pvz., neplautos daržovės, užterštos turgaus prekeivių nešvariomis rankomis, kas būdinga trečiojo pasaulio šalims), liga gali išsivystyti netgi vos per 3-6 valandas.

Būdinga, kad jei susirgimas vystosi itin greitai, tai organizmo imuninė sistema reaguoja užvėlintai ir su liga susidoroja daug sunkiau. Todėl maisto plovimas yra būtinas, norint sustabdyti dizenterijos plitimą ir palengvinti susirgimų pasekmes.

Dažniausiai susirgimo simptomai išsivysto staiga, aštriai, nors kartais būna ir neryškus prodromas su silpnumu, nedideliu karščiavimu, dreblige ar galvos skausmu.

Tipiškiausi pirmi aštrūs simptomai būna susiję su storosios žarnos pažeidimu - būtent ten susikaupia didžiausi šigelijų kiekiai. Pirmiausiai žmogui ima raižyti pilvą, paskui prasideda viduriavimas. Per 2-3 dienas viduriavimas stiprėja, stiprėja, kol galų gale pavirsta į visiškai skystą trydą.

Ligos eiga išskiriama į keturias formas pagal sunkumą: lengvą, vidutinę, sunkią ir labai sunkią. Tipiškiausius simptomus turi vidutinė ir sunki formos: čia būdingas staigiai kilęs viduriavimas, temperatūra su dreblige (38-39C), kuri tęsiasi 2-3 dienas. Tuo pačiu ligonį kamuoja silpnumas, galvos skausmas, dingęs apetitas. Viduriavimas prasideda nuo diskomforto pilvo apačioje, tada pilvo burbuliavimo, urzgimo, įvairių kitų žarnų vidinių garsų, paskui prasideda stiprūs, nevaldomi pilvo spazmai ir su jais susijęs nevaldomas viduriavimas. Jei pacientas neturi galimybės pasiekti tualeto, galimybių sulaikyti viduriavimą jis neturi ir spazmai visvien priverčia išsituštinti, kad ir į kelnes. T.y., tokio tipo nelaimė, atsitikusi pacientui - tai požymis, kad jis galimai serga dizenterija.

Išsituštinimų skaičius per dieną - apie 10-20 kartų. Nors išmatos pradžioje būna gana įprastos, vėliau jose pastebimos gleivės, paskui ir kraujas, pūliai, pačių išmatų dalis labai sumažėja ir lieka tiesiog vanduo su gleivių ir kraujo liekanomis.

Poreikis tuštintis pas pacientus būna nevaldomas, susijęs su aštriais spazmais. Pastebimas išblyškimas, ryški dehidratacija, liežuvis įgauna rudą atspalvį, su apnašomis. Pulsas padažnėjęs, kraujospūdis gali būti nukritęs. Pilvo palpacija paprastai skausminga, kartais netgi nelabai stiprus spaudymas gali sukelti spazmus ir vėlgi defekaciją.

Intoksikacinės ligos dalies trukmė suaugusiam žmogui - apie 4-5 dienas, vėliau lieka dar maždaug tiek pat laiko besitęsiantis viduriavimas, kuris normalizuojasi maždaug 8-10 dieną. Tačiau dalimi atvejų liga pereina į lėtinę eigą ir tada gali tęstis 3-4 savaites ar dar ilgiau.

Gydymas antibiotikais, simptomatinis, lašelinės, maksimali hidratacija. Vaikų atveju - didelė letalinės baigties rizika, jei uždelsiama su antibiotikų paskyrimu, todėl esant įtarimams dėl dizenterijos, pirma skiriami plataus spektro antibiotikai, o paskui jau aiškinamasi, ar čia dizenterija, ar dar kažkas.