Universalioji Metateorija

Universalioji Metateorija arba Universali Meta - tai tam tikra metateorija, kuri yra universali ir tinkama viskam, įskaitant ir šitą fizikinį pasaulį. Kaip ir kiti metateorijų atvejai, universali metateorija nustato, kokios esamos teorijos (t.y., realios ar įsivaizduojamos sistemos) ypatybės yra aprašomos, o tuo pačiu ir implementuojamos per išorinę sistemą (teoriją), nustatančią duotosios teorijos dėsnius.

Universali metateorija atspindi fenomenologinį požiūrį į teoriją: kadangi žmogus, kaip stebėtojas, yra subjektyvus, t.y., pergyvenantis ne tiesioginę realybę, o jos informacinį ekvivalentą, bet koks realybės nagrinėjimas yra vertintinas tiktai kaip teorija, netgi jei kalba eina apie fizikinę realybę. Ir atvirkščiai - bet kuri metateorija (ar teorija) visvien yra realizuojama kaip fizikinė, t.y., realybinė sistema, kuri ir implementuoja tą metateoriją, o be vienokios ar kitokios implementacijos ta metateorija negali egzistuoti. Tai reiškia, kad pirminė, labiausiai prie realybės priartinta metateorija yra tiek pat fizikinė realybė, kiek ir teorija.

Dėl to, kad Universalioji Metateorija yra universali, ji nustato dėsnius ne tik įvairioms sistemoms, bet ir metateorijoms. O tai reiškia, kad ji išeina už įprastų teorijos ribų, sukurdama paradoksą: "jei mes nustatėme tokią metateoriją su tokiais dėsniais, tai kas ir kokie dėsniai bus tokioje teorijoje, kuri nustatys duotąją metateoriją?"

Kitaip tariant, Univerasalioji Metateorija iškelia nesuvokiamybės konceptą į viršų, taip jį paversdama akivaizdžiai neatsiejama universalios metateorijos savybe, kylančia iš to paties metateorijos universalumo.

Daugelis senesnių filosofų ir teologų čia pastebi, kad šita banali Universalioji Metateorija akivaizdžiai visiškai sutampa su tuo Dievo aprašymu, kur Dievas yra viska ko nesuvokiamas pirmapradis kūrėjas, nuo ko prasidėjo viskas ir taip toliau. Kas reiškia, kad matematikams ir filosofams, kurie bandė įrodyti, kad Dievo nėra, netyčia gavosi įrodyti, kad Dievas yra.