Svajonė

Svajonė - tai anapusinis jausmas, kai matai, jog kažkas šaukia tave iš debesų ir vis norisi tą fainą dalyką padaryti, bet sunku. Ir tu jauti, kad tas anapusinis jausmas tave kviečia ir tu tampi nesuvaldomas, kaip liūtas. O ant tavęs krenta lapas, gal koks fotografas prašo tavęs jam papozuoti, ir tu jam sakai, kad nori. Tau išauga sparnai, ir tu skrendi į dangų. Tik ne į dangų, o kažkur paskraidyti.

O žmonės sovremmennya rūko, geria, keikias, ir tu, jeigu tik nori, imk, rūkyk, gerk į sveikatą, keikis durniausiais žodžiais, ir jausk, ką nori: kad tu ožys, kad tu beprotis, o tu vykdai savo svajonę, nuramink save. Ne, žmogau, čia tau ne patarimas. Imk dar pavyzdį iš tų, kur voliuojasi šiukšlynuose, o bonkutei turi pinigų. Dešros neperka, užtat degtinės - iškart bėga į "IKI" ir perka po kelis eurus. Jie laiko save geros ateities šiukšlynuose svajotojais, kovoja už garbę.

Arba tie, kur nesveiki, žudikai, balvonešiai, surinkėjai daikčiukų, kitaip sakant - vagys - o čia ne tas pats? Tas pats: jų svajonėms išauga sparnai. O kur dar benamiai - jie puikūs svajotojai. Arba neseniai nuėmė Žaliojo tilto skulptūras - jie irgi svajotojai, tik kitokie. Vienu žodžiu: aš noriu lygu svajonė.