Spindulinė liga

Čia nėra informacija gydymui. Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą menamai medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit... Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Spindulinė liga - bendrinis pavadinimas įvairiems radioaktyvumo sukeltiems žmogaus organizmo pažeidimams. Bendrais efektais spindulinė liga gan stipriai primena bendrą apsinuodijimą citotoksinėmis medžiagomis, nes pažeidžiamos bendrai visos organizmo ląstelės.

Kaip ir įprasta citotoksiniams apsinuodijimams, spindulinės ligos simptomatika bei eiga yra labai įvairi, dažnai veikianti pagal principą - "pažeista tas, kas silpniausia", todėl grynai pagal simptomus diagnozuojama labai sunkiai. Diagnozavimui būtina žinoti, ką pacientas veikė pastaruosius kelis mėnesius (maždaug per tiek laiko gali išsivystyti sunki spindulinė liga).

Kaip ir kitos citotoksinės kilmės ligos, spindulinė liga turi tipišką eigą su pagerėjimu: kurį laiką pacientas jaučiasi sveikas, vėliau prasideda simptomai (I stadija), paskui pasijunta pasveikęs (II stadija), paskui būsena stipriai blogėja, kol didele dalimi pacientai miršta (III stadija), o paskui, tam tikra dalimi, iš lėto atsistato (IV stadija).

Bendra spindulinės ligos eiga

Bendra eiga skirstoma į du variantus - ūmią spindulinę ligą ir lėtinę spindulinę ligą. Ūmi spindulinė liga išsivysto nuo ypatingai didelių, bet sąlyginai neilgai trukusių (paprastai iki kelių dienų, o dažniausiai - iki kelių valandų, kartais - iki kelių sekundžių) apspinduliavimo dozių (1 grėjus ar daugiau) ir didesne dalimi atvejų būna mirtina. Lėtinė išsivysto nuo gerokai mažesnių apspinduliavimo dozių, eiga dažnesne dalimi atvejų baigiasi sąlyginiu pasveikimu.

Skirstymas į lėtinę ir ūminę spindulinę ligą yra gan sąlyginis, skirtas daugiau tam, kad būtų galima išrūšiuoti pacientus į tuos, kurie mirs (ūmi eiga) ir į tuos, kuriuos galimai pavyks išgydyti. Išgyvenę ūmią ligą ir pasitaisę pacientai gali būti laikomi lėtiniais, nes liga tęsiasi gana ilgai. Taigi, pati apspinduliavimo trukmė ir stiprumas neturi aiškių ribų, pagal kurias galima būtų tarti, kad spindulinė liga yra ūminė ar lėtinė.

Visais atvejais reikia suprasti, kad spindulinės ligos esmė - didelio kiekio organizmo ląstelių pažeidimai ir pilna žūtis. Tai reiškia, kad gydant ligą, svarbu palaikyti paciento gyvybingą būseną tol, kol pasišalins intoksikaciją keliančios žuvusių ląstelių liekanos, o pačios žuvusios ar pažeistos ląstelės atsistatys. Tai yra bendra ir ūmiems, ir lėtiniams spindulinės ligos atvejams. Būtent tas visą organizmą apimantis ląstelių pažeidimas priartina ligos gydymą prie apsinuodijimo citotoksikais gydymo, tačiau su savomis specifikomis, visų pirma - su giliu imuninės sistemos pažeidimu.

Ūmios spindulinės ligos eiga ir stadijos

Paprastai spindulinė liga skirstoma į kelias stadijas, tačiau toksai skirstymas laikomas pasiteisinančiu tik itin sunkiais, aštrios spindulinės ligos atvejais, kylančiais po branduolinio sprogimo ar panašių poveikių. Skirtinga apspinduliavimo rūšis, skirtingas poveikio būdas ligos eigą reguliuoja taip smarkiai, kad žemiau pavardintos stadijos laikytinos tik sąlyginėmis, susijusiomis su labai stipriais vienkartiniais apsipinduliavimo poveikiais (branduolinio sprogimo sukeltas apspinduliavimas).

Jei apspinduliavimas truko ilgai, tačiau sąlyginai žemu intensyvumu, eiga gali turėti ir lėtinės, ir ūminės eigos požymių. Tokia tarpinė eiga pasižymi daug menkiau pastebima II ūminės eigos stadija (nes neįvyksta staigios toksikozės tipo reiškinių) - t.y., iš latentinės stadijos pradeda išsyk vystytis III stadija, kuri pasireiškia per kelias-kelioliką dienų. Iš esmės, pavyzdinis tokio tarpinio varianto vystymasis buvo Černobylio katastrofos atveju bei vėliau, kai Rusijos-Ukrainos karo metu tenai esančiame Raudonąjame miške įsikasė Rusijos kareiviai.

Ūmios spindulinės ligos eiga bendru atveju

Pati bendriausia, nespecifinė spindulinės ligos eiga vyksta, jei maždaug tolygiai apspinduliuotas visas žmogaus kūnas. Tokiu atveju pagrindiniai simptomai gali varijuoti, tačiau bendra eiga vis dėl to lieka panaši.

Ūmios (aštrios) spindulinės ligos vystymasis priklauoso nuo gautos radiacijos dozės. Ligos vystymasis, esant bendram kūno apspinduliavimui skirtingomis dozėmis mišraus pobūdžio radiacijos:

• Jei gauta dozė viršija 4 grėjus - simptomai pasireiškia, praėjus vidutiniškai 2 savaitėms nuo dozės gavimo. Mirtis ištinka paprastai per tris savaites nuo simptomų atsiradimo. Paprastai pirmi simptomai - anemija, limfocitopenija ir trombocitopenija. Kaulų čiulpų suirimas. Šiuo atveju ligos išeiga smarkiai priklauso nuo to, ar buvo suteiktas savalaikis gydymas. Apytiksliai apie pusė pacientų, gavusių gydymą, išgyvena.
• Jei gauta dozė yra apie 10 ar daugiau grėjų - simptomai pasireiškia per 3 dienas nuo dozės gavimo, mirtis ištinka apytiksliai per 2 savaites. Būdinga, kad žūsta žarnyno epitelis (t.y., kyla kruvinoji tryda). Išgyvena mažiau, nei 10% pacientų, tačiau gavus savalaikį gydymą, visgi tam tikri šansai išgyventi išlieka.
• Jei dozė viršija 20 grėjų - pirmieji simptomai neretai pasireiškia jau nuo pat apspinduliavimo momento. Mirtis dažniausiai ištinka per 3-5 dienas nuo apspinduliavimo. Pastebimi Centrinės nervų sistemos pažeidimai, greitai vystosi smegenų uždegimas, būna pažeista hematoencefalinis barjeras, o dar didesnės dozės sukelia tiesioginę neuronų žūtį, t.y., būna pastebimos neuropatijos.

Tuo atveju, jei apspinduliavimas teko tiktai daliai kūno, ligos eiga būna žymiai lengvesnė ir išgyvenimo tikimybė būna daug didesnė. Tai susiję su tuo, kad sveika likusi organizmo dalis padeda ir suskaidyti išsiskyrusius ląstelių irimo produktus, ir toliau gali gaminti kraujo ląsteles, ir t.t.. Taigi, esant ne viso kūno apspinduliavimui, liga daug labiau linkusi pereiti į lėtinės spindulinės ligos formą. Tai reiškia, kad netgi dalinė kūno apsauga nuo radiacijos (pvz., šalmas, neperšaunama liemenė, gabalas skardos ar pan.) gali tiesiog kardinaliai padidinti išgyvenimo šansus.

Pagrindinės ūmios spindulinės ligos formos

Bendru atveju paprastai išskiriamos 6 pagrindinės ligos formos, kurios priklauso daugiausiai nuo apspinduliavimo stiprumo. Esant bendram kūno apspinduliavimui (t.y., blogiausiam iš galimų išorinio apspinduliavimo scenarijų), ligos formos yra tokios:

• Kaulų čiulpų forma (1-6 grėjai). Tipiškiausia, dažniausiai pasitaikanti spindulinės ligos forma. Esminis požymis - sunkus kraujo gamybos sistemos pažeidimas. Išsivysto paprastai nuo trumpalaikio ar momentinio apspinduliavimo. Vidutinis mirštamumas sudaro apie 50%, tačiau smarkiai priklauso nuo to, kiek laiku ir pilnai buvo suteiktas gydymas. Sąlyginai ši forma dar skirstoma į kelis laipsnius pagal sunkumą - lengvą, vidutinę, sunkią, labai sunkią.
• Pereinamoji forma (6-10 grėjų). Būdingas kraujo gamybos sistemos pažeidimas ir žarnyno epitelio sunaikinimas. Mirštamumas siekia apie 90-95%.
• Žarnyno forma (10-20 grėjų). Būdingas sunkus enteritas, kruvina tryda, karštligė, labai lengvai kylančios ir sunkiai nuslopinamos infekcinės-septinės komplikacijos. Mirštamumas yra netoli 100%.
• Tokseminė arba kraujagyslių forma (20-80 grėjų). Būna ryškūs hemodinaminiai pažeidimai ir greitai besivystanti stipri paciento intoksikacija organizmo skilimo produktais. Mirštamumas apytiksliai lygus 100%, nors ir žinoma pavienių atvejų, kai pacientams pasisekdavo išgyventi.
• Cerebrinė forma (80-120 grėjų). Dar vadinama žaibiška spinduline liga. Būdingi smegenų pažeidimai, neretai ir periferinės nervų sistemos pažeidimai. Mirštamumas sudaro 100%, išgyvenimo atvejų nežinoma.
• Momentinė forma (daugiau, kaip 120 grėjų). Mirtis, kuri išsivysto labai greitai po apspinduliavimo ar dar paties apspinduliavimo metu. Būdinga, kad žūsta ir nervinės, ir raumenų ląstelės, t.y., vyksta bendra ir greita visų organizmo ląstelių žūtis, organizmas nustoja rodyti bet kokius gyvybės požymius per kelioliką ar keliasdešimt minučių. Mirštamumas sudaro 100%.

Svarbu turėti omeny, kad dedukciniu būdu nustatyti apspinduliavimo būdo ir ligos eigos pagal išorinius simptomus dažnai neįmanoma. Kaip pvz., alfa ir beta šaltinių pakliuvimas į virškinamąjį traktą duoda simptomus, labai panašius, kaip ir žarnyno formos atveju, tačiau nuo daug kartų mažesnių radioaktyvumo dozių. Pvz., Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviu poloniu, kuris išskyrė į organizmą maždaug 200 mirtinų radioaktyvumo dozių, kurių bendras ekvivalentas tesudarė apie 3 grėjus. Kitaip tariant, mirtina polonio dozė, sukelianti ligos eigą, primenančią žarnyno formą, yra grubiai apie 10-100 kartų mažesnė, nei bendro apspinduliavimo atveju.

Kitą vertus, kitais atvejais ("smalsaus kareivio" - išlindusio iš apkaso pasižiūrėti į branduolinį grybą atvejis) gali būti lokali dozė, gauta į galvą, kuri sudarys dešimtis grėjų, duos simptomus, išoriškai primenančius cerebrinę formą (smegenų pažeidimai ir su jais susijusi simptomatika - mąstymo sutrikimai, galvos skausmas, konvulsijos ir pan.), tačiau išgyvenamumo tikimybė bus sąlyginai didelė, nes dauguma gyvybei kritiškų organų nebus pažeista.

Taigi, faktorių, nuo kurių priklauso ligos eiga, yra labai daug ir vien radioaktyvumo dozė savaime ligos eigos nenustato.

Gyvo lavono būsena

Esant kai kuriems itin sunkiems (dažniausiai 10-50 grėjų) apspinduliavimo atvejams, būna, kad žmogus nepatiria jokių simptomų arba simptomai yra labai silpni, nors gauta radiacijos dozė yra mirtina ar artima mirtinai. Žmogus kurį laiką jaučiasi tvarkoje, tačiau po kelių valandų ar dienų jo būklė ima staigiai blogėti ir dar po kelių dienų žmogus miršta.

Tokie atvejai vadinami "gyvo radiacinio lavono" atvejais, nes paprastai žmonių išgelbėti nepavyksta, gautos spinduliuotės dozės kartais 5-10 kartų viršija tas, kurioms esant mirštamumas siekia 90% ar daugiau. Tokia gyvo lavono stadija gali pasireikšti ir kaip latentinė, ir kaip antroji spindulinės ligos stadija.

Paprastai gyvo lavono stadijai būdinga, kad mirtinai pažeisti organai ar organizmo posistemės, kurių įtaka gyvybiniams procesams yra lėta. Tipiniai variantai:

• Kaulų čiulpų pažeidimai, dėl kurių visiškai sustoja kraujo ląstelių gamyba, greitai besidauginančių imuninių ląstelių pažeidimas
• Visiškas žarnyno epitelio ląstelių pažeidimas, dėl kurio vėlesnėje stadijoje prasideda kruvinoji tryda, tačiau kurį laiką poveikis būna visiškai nejaučiamas
• Sunkus inkstų pažeidimas yrančių ląstelių produktais, kuris irgi pasireiškia ne iš karto

Gyvo lavono būsena neretai gali būti nustatoma medicininiais tyrimais arba, netiesiogiai, pagal radiacinio incidento faktinius duomenis (apspinduliavimas virš 1 grėjaus reiškia apie 50% mirties tikimybę, apspinduliavimas virš 10 grėjų reiškia apytiksliai 100% mirties tikimybę).

Ūmios spindulinės ligos stadijos

Išskiriamos keturios arba penkios stadijos:

• Latentinė stadija - pacientas jaučiasi tvarkoje simptomai dar nepasireiškia. Latentinės stadijos gali nebūti išvis (neretai psichogeniniai faktoriai išsyk sukelia I stadijos simptomus), bet gali tęstis ir keletą valandų ar netgi keletą dienų. Paprastai kuo mažesnė apspinduliavimo dozė, tuo ilgesnė yra latentinė stadija.
• I stadija - paprastai pasireiškia bendrais simptomais - galvos svaigimu, nuovargiu, pykinimu, vėmimu, galvos skausmu, burnos džiūvimu ir įvairiais nelabai aiškaus pobūdžio skausmais, dažnai ir stipriais nuotaikos sutrikimais (galimai psichogeniniais, kylančiais dėl to, kad pacientas žino, kad gavo mirtiną dozę).
• II stadija - laikinas menamas pagerėjimas, kartais atrodantis kaip pilnas pasveikimas - (sunkesniais atvejais - gyvo lavono būsena), susijusi su tuo, kad apspinduliavimo metu susidariusios toksinės medžiagos pasišalino, pirmos fiziologinės reakcijos baigėsi. Tęsiasi tuo ilgiau, kuo mažesnė apspinduliavimo dozė. Pacientui atlikus tyrimus, matosi, kad jam bus šakės - itin tai matosi iš kraujo tyrimų (leukopenija, trombocitopenija, neutropenija ir pan.), o taip pat iš pastebimų širdies ir kraujagyslių ligų požymių.
• III stadija - pacientas grįžta į blogėjimo būklę ir ta būklė vystosi tuo greičiau ir sunkiau, kuo labiau jis buvo apspinduliuotas. Eiga gali būti pati įvairiausia, priklausomai nuo to, kokie organai buvo labiausiai pažeisti ir koks buvo spinduliuotės poveikio būdas bei pati spinduliuotės rūšis. Dažnais atvejais būna sunkūs inkstų pažeidimai, hemoragijos, masyvios įvairiarūšės infekcijos dėl visiško imuninės sistemos neveikimo ir t.t..
• IV stadija - sėkmingais atvejais išsivystanti sveikimo stadija, kuri nėra labai tipinė. Reikalingas labai ilgas palaikomasis ir atstatomasis gydymas.

Ūmios spindulinės ligos gydymas

Ūmios spindulinės ligos gydymo metodai nėra atidirbti, nors laikas nuo laiko atsiranda vis naujos medžiagos, tiesa, ši paprastai būna paremta pavieniais atvejais, kurie neretai kraštutinai skiriasi spinduliuotės pobūdžio, poveikio trukme, gavimo būdu ir kt., todėl vienų atvejų patirtis sunkiai pritaikoma kitiems atvejams.

Istorinės patirtys

Atvejai, kai ūmi spindulinė liga būdavo dažna - po Hirošimos bei Nagasakio bombardavimų, ankstyvųjų mokslininkų branduolinių eksperimentų ir reaktorių incientų, taip pat ankstyvųjų branduolinių bandymų, buvo labai seniai, vyko maždaug iki 1960 metų. Tais laikais medicina buvo ganėtinai atsilikusi, tad duomenų apie tai buvo nedaug.

Vienintelė šalis, kuri turėjo daug sunkios spindulinės ligos atvejų vėlyvesniais laikais, po 1980 metų, buvo SSRS. Tai buvo susiję su tuo, kad ten vyko milžiniškas kiekis branduolinių incidentų (Majak, Černobylis). Tačiau incidentai būdavo slepiami, medikams ir mokslininkams su jais dirbti būdavo beveik neleidžiama. Nepaisant to, būtent sovietinė informacija leidžia kažkuria dalimi orientuotis paprastesnių, primityvesnių gydymo metodų naudojime, o taip pat ir eigoje.

Dar naujesniais laikais aštrios spindulinės ligos atvejai tapo išvis retenybe. Pvz., Fukušimos incidento metu tik du elektrinės darbuotojai buvo apspinduliuoti dozėmis, kurios leistų spėti apie ūmią spindulinę ligą.

Pirmoji pagalba esant ūmiam apspinduliavimui

Pirmoji pagalba visų pirma susijusi su radioaktyvumo šaltinių pašalinimu ir paties paciento pašalinimu iš pavojingos zonos. Būtina kuo tiksliau ir išsamiau identifikuoti apspinduliavimo pobūdį, nes nuo to kardinaliai priklauso būtinas gydymas. Svarbu išskirti:

• Ar apspinduliavimas buvo tik spinduliuotės būdu (ant paciento kūno ar į jo organizmą nepakliuvo radioaktyvių medžiagų)
• Ar radioaktyvios medžiagos pakliuvo ant odos
• Ar radioaktyvios medžiagos pakliuvo į virškinimo traktą
• Ar radioaktyvios medžiagos pakliuvo į respiratorinį traktą

Jei aplinka ar pacientas užkrėstas radioaktyviomis meždiagomis, personalas, teikiantis pagalbą, turi dėvėti apsauginius drabužius, pageidautina iš gumos, kuri efektyviai sulaiko alfa ir beta spinduliuotę. Kategoriškai negalimas tiesioginis kontaktas su paciento oda, drabužiais. Būtina mūvėti pirštines, pageidautina iš gana storos gumos, dėvėti respiratorius. Visi veiksmai turi būti kontroliuojami ir aplinka stebima, naudojant alfa ir beta detektorius.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ir patys pacientai, ir kiti susiję asmenys gali neidentifikuoti to, kad radioaktyvios medžiagos pakliuvo į organizmą (t.y., gali nepastebėti kontakto, panašiai, kaip būna infekcijų atveju, kai šios plinta fekaliniu-oraliniu būdu). Taigi, jei aplinkoje buvo radioaktyvių medžiagų, tikėtina, kad jos pakliuvo ant žmogaus kūno ir į virškinimo traktą.

Tokiais atvejais būtina nuo paciento pašalinti visus drabužius, pacientą greitai apiplauti vandeniu su muilu, naudojant kuo intensyvesnę vandens srovę ir kempinę (pageidautina atlikti tą greitai, kad oda neįmirktų, jei paskui bus taikomas aliejinis-spiritinis odos valymas). Taip pat atlikti skubų skrandžio plovimą, žarnyno plovimą ir pan., nes į organizmo vidų pakliuvę radioaktyvios medžiagos daro ypatingai blogą poveikį. Tokios procedūros gali ir turi būti kartojamos, nes ir pakartotiniu metu galimas dalies radioaktyvių medžiagų pašalinimas.

Labai svarbu: žmogaus išgyvenimo šansai itin priklauso nuo to, ar žarnyno epitelis išliks bent dalinai gyvybingas. Todėl ankstyvas ir daugkatinis skrandžio ir žarnyno plovimas yra vienas iš labiausiai išgyvenamumą nulemiančių faktorių.

Paties paciento dezaktyvacija kontroliuojama, naudojant alfa ir beta detektorius. Tokiais detektoriais galima nustatyti ir skrandžio bei žarnyno turinio radioaktyvumą.

Paciento drabužiai, daiktai, dokumentai turi būti paimti ir išskirstyti į atskirus paketus. Jų panaudojimas ir utilizacija apsprendžiama, remiantis daiktų radioaktyvumu, reikalingumu ir jų deaktyvacijos galimybėmis (kai kada, pvz. metalinius, stiklinius ar pan. daiktus pakanka švariai nuvalyti servetėle ar nuplauti vandeniu su muilu.). Dokumentai turi būti dedami į atskirus paketus, jie gali būti kurį laiką pacientui reikalingi, nepaisant radioaktyvumo.

Įvairi sovietinė ūmios spindulinės ligos gydymo patirtis

Neretai minima, kad visais atvejais, netgi jei pacientas vis dar jaučiasi gerai, jį reikia ruošti ilgalaikei intensyviai terapijai (reanimacijai), kuri gali trukti mažiausiai kelias savaites ar ilgiau. Vienos iš pirmų procedūrų (dar iki simptomų pasireiškimo) - kraujo perpylimai, kurie kompensuotų pirmą pažeidimą - kraujo ląstelių žūtį.

Nors aukščiau minėtos dozės duoda itin aukštą mirštamumą, reikia turėti omeny, kad dažniausiais atvejais kūno apspinduliavimas būna netolygus, dalis kūno sugeba išvengti spinduliuotės, todėl gali gaminti kraujo ląsteles ir padėti atsistatyti likusiam organizmui. Taigi, kartais pavyksta išgydyti ir žmones, kurie gavo daugiau kaip 10 grėjų dozes. Negana to, griežtos šiuolaikinės antiseptikos priemonės bei procedūros ir palaikomojo gydymo metodai leidžia labai ryškiai pagerinti išgyvenimų prognozę net ir kraštutinai sunkiais atvejais. Taigi, dažnai galima tikėtis geresnių rezultatų, nei standartinė prognozė bendro apspinduliavimo atveju.

Laikino pagerėjimo ir uždelsimų atvejai

Didele dalimi lengvesnių atvejų gali būti laikino pagerėjimo stadija, kurios metu pacientas gali jaustis sveikas. Stadija gali trukti nuo kelių valandų (esant blogai ligos eigai) iki kelių dienų (esant gerai ligos eigai). Neretai tokio pagerėjimo metu pacientai bando išvengti gydymo, išsirašyti iš ligoninės ir pan., nors tai yra visiškai neadekvatu ir neracionalu. Dažnai būna psichologinės problemos - neigimas ir pan..

Reikia į tai atsižvelgti, pacientui paaiškinti, kad pagerėjimas laikinas ir jis greičiausiai mirs, todėl turi griežtai laikytis gydytojų nurodymų. Pagerėjimas gali trukti iki kelių savaičių, tačiau vėliau išsivysto simptomai, po kurių pacientas labai didele tikimybe miršta. Pagerėjimo stadijai pacientą galima laikyti atskirame skyriuje (kol intensyvi terapija dar nėra būtina), tačiau pageidautina jau šiame etape riboti jo lankymą, kontaktus, galimybę išeiti iš palatos, nes jo imuninė sistema jau ir šioje stadijoje yra pilnai išjungta.

Būtinas kraštutinai didelis sterilumas (patalpų, patalynės, drabužių, baldų, paties paciento kūno paviršiaus dezinfekcija), kuris daro įtaką jau ir šiame etape, o jo trūkumas gali turėti labai dideles pasekmes vėlesniuose etapuose.

Šios laikino pagerėjimo stadijos metu vykdomi bendri parengtinio gydymo veiksmai. Jei į paciento organizmą pakliuvo radioaktyvių medžiagų (per odą, maitnimosi traktą) - būtini kuo greitesni ir intensyvesni veiksmai, kurie leistų pašalinti kuo daugiau šių medžiagų (skrandžio plovimas, žarnyno plovimas, dušas, odos valymas aliejiniu-spiritiniu metodu ir pan.).

Svarbu suteikti pacientui psichologinę pagalbą, tačiau kartu svarbu, kad būtų išvengta kontakto su kitais žmonėmis. Tinka variantas, kai pacientas bendrauja su kitais žmonėmis per stiklą ar per permatomą uždangą.

Pacientui ir kitiems asmenims galima paaiškinti, kad toks atskyrimas yra dėl to, kad pats pacientas radioaktyvus ir kelia pavojų. Toksai paaiškinimas neretai suveikia geriau, nei aiškinimai apie imuninės sistemos sutrikimus - pastarųjų gali nesuprasti visokie žemesnio intelekto asmenys. Kitą vertus, kai kurie aukštesnio intelekto asmenys pasižymi neadekvačiomis emocinėmis reakcijomis ir dėl to jie gali nebijoti radioaktyvumo. Tokiems asmenims reikia paaiškinti, kad jie gali užkrėsti pacientą, nes paciento imuninė sistema yra pažeista. Paaiškinimai pacientams ir jų artimiesiems yra svarbūs, nes tai leidžia išvengti pavojingų, žalą galinčių sukelti incidentų.

Intensyvi ūmios spindulinės ligos terapija

Vėliau, jau pačios intensyvios terapijos metu, reikalinga dializė, simptomatinis gydymas, maitinimas intraveniniais mišiniais, palaikomoji terapija. Gydymas orientuotas į tai, kad organizmas išgyventų kritinį periodą - apie kelias savaites, per kurias ląstelės sugebės atsistatyti.

Kiek vėlesniuose etapuose, kai pasimato konkretesni, specifiškesni pažeidimai - gydymas pagal tai, kokie organai ar organizmo posistemės labiausiai pažeistos. Audinių persodinimai ne visada būna sėkmingi, tačiau dalimi atvejų gali pratęsti paciento gyvenimo trukmę. Kai kuriais atvejais, esant kraujo perpylimams, nepaisant savaiminės imuniteto supresijos, kai kurie autoriai rekomenduoja papildomą imunosupresantų vartojimą.

Dėl kraštutinai supresuotos imuninės sistemos būtina kraštutinai švari aplinka, vienkartinių drabužių (kaukių, pirštinių, bachilų, kepurių, žiurstų) keitimas ir dezinfekcinės procedūros prieš bet kokius veiksmus su pacientu ar pereinant nuo vieno paciento prie kito. Į intensyvios terapijos skyrių tiesiogiai negydantis personalas negali būti įleidžiamas jokiu pretekstu. Didžiausias iššūkis - pasiekti to, kad personalas rimtai žiūrėtų ir adekvačiai laikytųsi kraštutinai didelių sanitarinių reikalavimų.

Labai didelė dalis mirčių siejama su ūmiomis pneumonijomis, todėl aplinkos sterilumas yra vienas iš labiausiai ligos eigą nulemiančių faktorių.

Bendri pažeidimai ir spindulinės ligos eiga

Dėl citotoksikams būdingo bendro pažeidimų pobūdžio pirmi spindulinės ligos simptomai dažniausiai būna susiję su ląstelių žūties metu susidarusiais irimo produktais ir dėl to kylančia bendra intoksikacija. Būdingiausi simptomai - pykinimas, silpnumas, nuovargis. Vėliau neretai pasireiškia būdingi tipiški inkstų pažeidimų požymiai.

Dėl inkstų veiklos sutrikimų ir labai išplitusių uždegiminių procesų labai daugeliu atvejų išsivysto ūminė aterosklerozė su tipinėmis pasekmėmis - plaučių ar širdies kraujagyslių pažeidimais, trombozėmis, infarktais, insultais. T.y., vystosi radiacinės kilmės ūminė aterosklerozė.

Užmaskuota spindulinės ligos eiga

Dėl netipiškos eigos pirmu metu širdies ir kraujagyslių sutrikimai gali atrodyti lyg nesusiję su radiaciniu poveikiu, tačiau paprastai tokiose situacijose medikai pastebi, kad kilo nenormalaus masto, visiškai nepaaiškinama infarktų ir insultų epidemija. Pvz., kai kuriose Černobylio avariją likvidavusiose brigadose (jos saugojosi mažiausiai ir kartu dažnai būdavo siunčiamos į itin radioaktyvias zonas) per pirmą mėnesį mirdavo iki 20% žmonių, mirtys didžiąja dalimi buvo siejamos su širdies ir kraujagyslių sutrikimais. Daugeliu atvejų nebūdavo jokių ryškesnių kraujo patologijų.

Esminis mechanizmas - kombinuotas, kylantis dėl masyvaus kraujagyslių pažeidimo mikrolygmenyje, bendrų uždegiminių procesų ir sutrikusios, susilpnėjusios inkstų funkcijos. Dėl tokio komplekso išsyvysto labai greitą eigą turintys aterosklerozės pobūdžio sutrikimai.

Infarktų eiga būdavo tokia tipiška, kad SSRS vadovybė vėliau leido ir rašyti tokias diagnozes ir kartais netgi daryti pakartotinius skrodimus - nesusiję gydytojai patoanatomai konstatuodavo būtent tą pačią mirties priežastį (infarktą ar insultą), nesusiedami jos su radioaktyviu apšvitinimu. Neturėję priėjimo prie slaptų duomenų medikai vėliau susiejo šiuos infarktus tik per tai, kad jie buvo ryškiai endeminio pobūdžio.

Kitas užmaskuotos eigos variantas - išsivystanti respiratorinė infekcija su sunkia eiga. Paciento imunitetas neretai būna nukritęs dėl kraujodaros pažeidimų, o bendras apspinduliavimas vėlgi neretai sukelia lėtinius plaučių pažeidimus, dėl kurių pacientą gali užkrėsti mikroorganizmai, kurie sveikam žmogui pavojaus nekelia. Ligos eiga tokiu atveju primena įprastą peršalimą (kosulys, karščiavimas), kuris sunkėja, o galų gale žmogus miršta nuo plaučių uždegimo. Tokios ligos eigos tikimybė yra smarkiai didesnė tais atvejais, kai ir šiaip siaučia respiratorinės infekcijos, tad gali būti gana ilgą laiką neidentifikuota, kaip spindulinė liga.

Spindulinės ligos priklausomybė nuo išorinio apspinduliavimo vietos

Esant išoriniam apspinduliavimui mišriu ar didelės skvarbos spindulių (rentgeno, gama, neutronų) poveikiui, ligos eiga ir simptomai gan stipriai priklauso nuo to, kokiai kūno daliai daugiausiai apspinduliavimo teko.

Būdinga, kad jei apspinduliavimas buvo netolygus, dalis kūno išvengė apspinduliavimo, visa ligos eiga būna žymiai lengvesnė, netgi esant daug didesnėms apspinduliavimo dozėms. Tai susiję su tuo, kad neapspinduliuotose vietose pasilieka gyvybingų ląstelių, kurios padeda organizmui susidoroti su kenksmingų medžiagų pertekliumi, taip pat išlieka ir dalis kraujo ląstelių, o neretai išlieka ir dalis kaulų čiulpų. Taigi, esant dalies kūno apspinduliavimui, paprastai išgyvenimo tikimybė yra daug didesnė, o liga labiau linkusi pereiti į lėtinę formą.

Esant daliniam kūno apspinduliavimui, simptomai smarkiai priklauso nuo to, kokią kūno dalį apspinduliavo. Tipiniai apspinduliavimo variantai ir pasekmės, esant aukštoms (1-20 grėjų ar dar didesnėms) apspinduliavimo dozėms:

• Kareivis, iškišęs galvą iš apkaso (itin ryškus atvejis - jei be šalmo). Jei didžiausia apspinduliavimo dalis teko galvai, būdingas kraštutinai stiprus galvos ir akių skausmas, greitai išsivysto odos ir gleivinių pažeidimai. Būna pastebimi aiškūs mąstymo sutrikimai, dezorientacija ir pan., sunkesniais atvejais - neurologiniai sutrikimai, sutrikusi judesių koordinacija, parkinsonizmas, spazmai, konvulsijos. Kraujo tyrimai gali rodyti tik nedidelius pokyčius ar pokyčių gali nebūti išvis. Pacientui išsivysto sunkus smegenų uždegimas, dėl kurio jis paprastai miršta. Lengvesniais atvejais paprastai lieka nemažai neurologinių sutrikimų, liekamoji silpnaprotystė.
• Kareivis su šalmu, be neperšaunamos liemenės, pusiau išlindęs iš apkaso. Jei pagrindinė dozė teko krūtinei (neretas atvejis vasaros karščių laiku, kai kariai būna linkę išsirengti), pirminės reakcijos gali netgi nebūti. Paprastai visgi būna pastebimi širdies veiklos sutrikimai - maudžiantys skausmai krūtinės srityje, tachikardija, hipotonija, ritmo sutrikimai. Kraujodaros pokyčiai riboti. Vėliau vystosi plaučių uždegimai, infekcinės pneumonijos.
• Kareivis su šalmu, tik viršutinę dalį dengiančia neperšaunamos liemenės plokšte, pusiau išlindęs iš apkaso. Jei pagrindinė dalis teko pilvui, eiga paparastai pasižymi didelėmis stipriomis pirminėmis reakcijomis, susijusiomis su tuo, kad pilvo zonoje yra daug nervinių darinių, refleksogeninių zonų. Būna stiprios uždegiminės ir degeneracinės reakcijos vidaus organuose - kepenyse, inkstuose, žarnyne ir pan., tipiški pažeidimo taškai - žarnyne kylantis segmentuotas kolitas, enteritas, inkstų nepakankamumas, šlapimo pūslės uždegimas). Kraujodaros pokyčiai pastemibi, tačiau laikini.
• Kareivis su šalmu, neperšaunama liemene, pilnai stovintis ar gulintis atviroje vietoje. Šlaunų apspinduliavimas pirmiausiai sukelia gan stiprius kraujodaros pakitimus, tačiau nepilnus. Pastebima ilgalaikiai kraujo gamybos sutrikimai, imuniteto sutrikimai, tačiau trumpalaikiai efektai yra silpnai išreikšti.
• Esant lokaliems pažeidimams (pvz., kontaktuojant su radioaktyvumo šaltiniais) - būdingi vietiniai hematologiniai sindromai, odos, poodinių audinių ir raumenų pažeidimai. Pažeidimų pobūdis gan stipriai priklauso nuo radioaktyvios spinduliuotės pobūdžio (intensyvus alfa šaltinis - daugiausiai odos nudegimai, primenantys terminius nudegimus, beta - poodiniai audiniai ir raumenys iki 1-2cm gylyje, neutronai ir gama - gilesni pažeidimai).

Kuo mažiau gyvybiškai svarbių organų pažeista, tuo lengvesnė spindulinės ligos eiga. Lengviausiai pakeliami pažeidimai - tie, kurie tenka rankoms ar kojoms. Sunkiausiai pakeliami pilvo pažeidimai (dėl pažeidžiamo žarnyno ir vidaus organų).

Reikia turėti omeny, kad dauguma priemonių, kurios saugo kareivius nuo balistinių rizikų (šalmai, neperšaunamos liemenės), atitinkamas kūno vietas neblogai saugo ir nuo radiacijos, tačiau tai smarkiai priklauso nuo medžiagų, iš kurių tokios apsaugos pagamintos. Jei šalmas yra pilnai plastikinis, jo apsauga nuo radiacijos bus silpna, pagrindinai padės nuo alfa spinduliavimo ir dalinai nuo beta spinduliavimo. Tačiau plieninis šalmas ir alfa, ir beta spinduliavimą sulaiko beveik visiškai pilnai, o taip pat juntamai susilpnina ir gama spinduliavimą. Analogiška situacija ir su neperšaunamomis liemenėmis, kurios saugo geriau, nei šalmas, tačiau labiausiai apsauga priklauso nuo to, ar liemenėje yra bent minimali plieninė plokštė. Jei tokia plokštė yra, apsauga gali būti labai efektyvi.

Specifinių audinių jautrumas radiacijai

Pastebimi labai dideli skirtumai, priklausomai nuo to, kokią kūno dalį apspinduliavo radioaktyvi spinduliuotė. Pagal jautrumą išskiriami keli koeficientai (audinio įtakos faktorius, paprastai žymimas raide W):

• Kaulų čiulpai, žarnynas, plaučiai, inkstai, skrandis, krūtys - 0,12
• Lytiniai organai - 0,08
• Šlapimo pūslė, stemplė, kepenys, skydliaukė - 0,04
• Kaulų paviršius, smegenys, seilių liaukos, oda - 0,01
• Kiti audiniai - apie 0,12

Iš šių duomenų galime pamatyti ir esminę potencialią radiacinės saugos strategiją - esminę apsaugą skirti pagrindinėms kaulų čiulpų zonoms (šlaunikaulių viršus, dubens kaulai), kurios nulemia svarbiausią pažeidžiamą posistemę - kraujo ląstelių gamybą. Taip pat itin svarbu skirti apsaugą žarnynui (jo epiteliui), o pagal galimybę - ir pilve esantiems organams. Efektyviausia priemone gali būti kombinuotos daugiasluoksnės apsaugos, kur išorinė zona yra iš plastiko (panaikina alfa ir beta radiaciją), o vidinė - iš plieno, vario, švino ar kitų sunkesnių metalų.

Tuo atveju, jei pavyksta išsaugoti gana didelį kiekį kaulų čiulpų ir apsaugoti žarnyną, išgyvenimo šansai lieka, netgi gavos kraštutinai dideles radiacijos dozes. Būtent tuo paremtos modernios "antiradiacinio diržo" arba "antiradiacinio sijonėlio" tipo apsaugos, primenančios labai platų, pilvą ir kirkšnis dengiantį diržą ar trumpą sijonėlį.

Poveikio priklausomybė nuo radiacijos pobūdžio

Priklausomai nuo radiacijos šaltinio pobūdžio, poveikio priklausomybė gali smarkiai skirtis. T.y., tas pats radiacijos kiekis, matuojamas grėjais (t.y., radioaktyvaus skilimo metu išsiskyrusi energija) daro skirtingą poveikį organizmui.

Paprastai sąlyginiu vienetu laikoma gama radiacija (tiesa, pastaroji irgi skiriasi, priklausomai nuo gama ilgio). Pasiskirstymas yra maždaug toks:

• Gama spinduliavimas - 1
• Beta spinduliavimas - 1,2-2
• Alfa spinduliavimas - 20
• Protonų srautas - 2-4
• Lengvųjų branduolių srautai - 10-40
• Neutronų spinduliavimas - 2-20, tipiškais atvejais apie 10

Kaip matome, pagal kenksmingumą blogiausią efektą duoda alfa dalelės. Tačiau, kitą vertus, jų spinduliavimą smarkiai sulaiko pačios įvairiausios kliūtys, kažkiek silpnina netgi oro sluoksnis. Taigi, alfa dalelių šaltiniai paprastai yra kraštutinai pavojingi tais atvejais, kai dalelės nusėda ant odos, o dar pavojingesni, jei žmogus jas praryja ar įkvepia. Panašūs smarkiai padidinto kenksmingumo įkvėpus ar prarijus efektai būdingi ir beta šaltiniams, tik kiek mažesniais mastais.

Kraštutinai pavojingas alfa dalelių poveikis susijęs su jų labai didele mase ir dėl to kylančiais kraštutinai stipriais jonizaciniais gebėjimais. Netgi pavienė alfa dalelė kai kuriais atvejais ląsteles gali paveikti taip stipriai, kad antriniai poveikio reiškiniai (pvz., ląstelės branduolio pažeidimas ar kt.) kartais gali būti pastebėti netgi aukštos kokybės paprastu mikroskopu. Tai reiškia, kad alfa dalelės pasižymi kraštutinai galingu lastelių struktūrą ir esminius elementus žalojančiu poveikiu.

Ypatingai pavojingas alfa šaltinių poveikis, jei jie praryjami ir pakliūna į žarnyną. Tokiu atveju netgi kitais būdais mažai pavojingi alfa šaltinių kiekiai gali būti mirtini vien dėl to, kad pilnai sunaikina visą žarnyno epitelį.

Tuo atveju, kai alfa dalelėmis apspinduliuojama oda, stipraus poveikio gylis siekia 1-2mm, retai kada daugiau. Stiprus apspinduliavimas alfa dalelėmis gali pasireikšti panašiai, kaip ir terminiai vidutinės ar aukštos temperatūros trumpalaikiai (paviršiniai) nudegimai.

Alfa dalelių, protonų ir lengvųjų branduolių srautai pasižymi gana panašiais kenksmingais efektais, kurie tuo didesni, kuo dalelė (lengvojo elemento branduolys) yra sunkesnė. Tiesa, protonų ar kitų lengvųjų elementų branduolių šaltiniai yra gana reti. Su protonų šaltiniais kartais tenka susidurti, naudojant dalelių greitintuvus, kurie patys veikia kaip protonų šaltiniai.

Skirtingai nuo alfa dalelių, beta dalelių kenksmingas poveikis išsisklaido gilesniame tūryje, tad sąlyginiai pažeidimai ląstelėms būna mažesni, netgi jei spinduliavimo energija ta pati. Beta spinduliavimo pažeidimai būna maždaug iki 1-2cm gylyje, o labiausiai - odos ir poodinių audinių sluoksniuose. Stiprūs beta spinduliavimo poveikiai praėjus 1-2 dienoms gali matytis kaip kraujosruvos, susijusios su kapiliarus sudarančių ląstelių pažeidimais, o taip pat kaip odos nudegimai, primenantys terminius gana žemos temperatūros nudegimus giliame (0,5-2cm) tūryje.

Ir alfa, ir beta šaltiniai gali itin lengvai ir sunkiai pažeisti gleivines, o taip pat akis. Sunkūs glevinių pažeidimai reiškiasi kaip visiškas gleivinių nudeginimas, o akių pažeidimai gali pasireikšti ir lęšiuko sudrumstimu, ir pažeistais regos nervais. Burnos, gerklės bei nosies gleivinių pažeidimai dažniausiai išsivysto labai greitai, todėl yra labai ryškus ankstyvas požymis, kad alfa ar beta šaltinių žmogus įkvėpė ar prarijo. Kitą vertus, kartais žmogus gali praryti radioaktyvių medžiagų taip, kad burnoje jos nenusėstų, nors didelis jų kiekis paklius į skrandį. Taigi, jei gleivinės nepažeistos, tai dar nereiškia, kad žmogus neprarijo mirtinos radioaktyvių medžiagų dozės.

Gama spinduliavimas ir neutronų srautai dažniausiai tenka visam kūnui ar didelei jo daliai, paveikia organizmą visame tūryje maždaug vienodai, tad poveikių specifika čia daug sunkiau pastebima.

Apsaugos priemonės, priklausomai nuo skvarbiosios radiacijos

Nors plačiai sklando mitai, kad nuo alfa dalelių gerai apsaugo netgi popierius, tai nėra tiesa. Paprasčiausias popieriaus lapas alfa spinduliavimą gali susilpninti kelis kartus. Norint ryškesnės apsaugos, reikalingas didelio tankio (kreidinis) storas popierius - jis gali tokį spinduliavimą susilpninti 10-100 kartų, priklausomai nuo storio ir tankio. Tačiau didesnio tankio medžiagos, pvz., plastmasė, sluoksnis vandens, šlapias popierius, stora aliuminio folija ir pan. apsaugo žymiai geriau. Dar geriau apsaugo metalo sluoksnis - t.y., kad ir paprasčiausia plieninė skarda.

Tačiau svarbu turėti omeny, kad netgi labai nedidelis alfa apspinduliavimo kiekis visvien gali būti itin pavojingas - tai daugiausiai žalos daranti apspinduliavimo rūšis. Taigi, tai, kad daugelis medžiagų nuo šios spinduliuotės saugo visai neblogai, tai nereiškia, kad pavyks lengvai išvengti šios spinduliuotės poveikio.

Apsaugos nuo alfa dalelių efektyviai veikia ir kaip apsaugos nuo protonų ir lengvųjų branduolių (deuterio, tričio, ličio ir pan.) srautų. Iš esmės, alfa dalelės irgi yra lengvieji branduoliai - helio branduoliai, taigi, visų jų efektai yra gana panašūs.

Nuo beta spinduliavimo visai neblogai apsaugo 1-2cm storio plastmasė ar visai plona skarda, ar stora (0,1mm) aliuminio folija. Pastaroji pagal santykį tarp masės ir apsaugančio efekto yra labai patikima ir efektyvi priemonė, puikiai padedanti ir nuo beta, ir nuo alfa spinduliavimo. Patikimumo dėlei galima naudoti kelis folijos sluoksnius.

Nuo gama spinduliavimo efektyviausiai apsaugo didelio tankio medžiagos, pvz., švinas, kiek mažiau - geležis (plienas), varis ir pan., tačiau sluoksnių reikia gana storų, taigi, apsauga nuo gama radiacijos būna daug sudėtingesnė.

Neutronai pasižymi kraštutinai didele skvarba, lengvai praeina ir pro didelio tankio medžiagas, kiek lengviau sugeriami lengvųjų elementų, tačiau apsaugos sluoksniai turi būti bent kelių metrų storumo, taigi, aktualūs tiktai statinių atveju, tačiau jokiems drabužiams nepritaikomi. Praktikoje gera apsauga nuo gama ir neutronų spinduliavimo - slėpimasis duobėse, rūsiuose, apkasuose ir pan., dėl ko neutronų ir gama spinduliams tenka praeiti labai didelius sluoksnius žemės, kuri šią spinduliuotę ir sugeria.

Ypatingai didelę svarbą visgi turi dar paprastesnės apsaugos: respiratoriai arba tankios kaukės ant veido, apsaugančios nuo radioaktyvių dulkių pakliuvimo į organizmą. Būtina ir antiseptika, higiena: netgi labai menki kai kurių medžiagų kiekiai gali būti mirtini. Pvz., 10 mikrogramų radioaktyvaus polonio, pakliuvę į Aleksandro Litvinenkos organizmą, buvo maždaug 200 kartų daugiau, nei mirtina dozė, tačiau tie 10 mikrogramų - tai vos įžiūrima dulkelė, maždaug 1/100 biraus cukraus kristalėlio dalis. Kitaip tariant, būtina dezaktyvacija ir kraštutinai nuoseklus galimai radioaktyvių dulkių šalinimas. Negalima valgyti nieko, ant ko galėjo pakliūti radioaktyvios dulkės, o drabužius, kurie galėjo užsiteršti, reikia sukišti į maišą ir niekada nenaudoti.

Tuo atveju, jei nėra galimybės intensyviam dušui, saugiam drabužių keitimui ir pan., labai svarbios būna kitos taisyklės: valgyti tik maistą iš sandarių pakuočių, neleidžiant maistui niekaip kontaktuoti su rankomis ar aplinka, o naudojant tik švarius įrankius. Kartu kraštutinai atidžiai saugoti nuo bet kokio aplinkos poveikio veido sritį, niekaip nekontaktuoti su išorine respiratoriaus dalimi, ant kurios gali būti nusėdusių dulkių. Respiratorius, pagal galimybę, saugiai keisti. Veidą ir rankas šluostytis šlapiomis servetėlėmis, kurias paskui išmesti.

Spindulinės ligos priklausomybė nuo poveikio būdo

Spindulinės ligos eiga labai stipriai priklauso nuo apspinduliavimo būdo. Ta priklausomybė yra tiek stipri, kad iš esmės sukuria visiškai skirtingus sindromus, kurie atrodo, lyg būtų visai nesusiję. Bendras dėsnis yra tik vienas: kuo sunkesnis apspinduliavimas, tuo greičiau, ryškiau ir grubiau pasireiškia simptomai.

• Tuo atveju, jei pagrindinė radiacijos dozė gauta per bendrą apspinduliavimą ir pagrindinė dozės dalis yra gama, rentgeno ar neutronų spinduliavimas, būdingas bendras silpnumas, prasta savijauta, ryškiai sutrikusi imuninės sistemos veikla, dėl to vėliau vystosi daug infekcijų.
• Tuo atveju, jei pagrindinė radiacijos dozė gauta per apspinduliavimą ir pagrindinė dozės dalis yra alfa ir beta spinduliavimas, eiga būna panaši kaip ir tais atvejais, kai radiacija įsisavinta per odą - būdingi įvairūs dermatitai, o esant didesnėms ar koncentruotoms dozėms - sunkūs odos ir paviršinių audinių pažeidimai.
  • Ypatingai sunkus odos paviršiaus pažeidimas - radiaciniai nudegimai su pūslėmis ir nekrozėmis būna, esant stipriam alfa apspinduliavimui
  • Pažeidimai į gilesnius, iki 1-2cm sluoksnius, būdingi stipriam beta spinduliavimui. Šie pažeidimai išsivysto lėčiau, gali priminti sumušimus (vidinės kraujosruvos), tačiau gydomi daug sunkiau.
  • Lengvesniais atvejais pažeidimai gali rastis kaip įvairūs dermatitai, bėrimai ir kt.
• Jei radioaktyvumas įsisavintas per odą (nusėdus ant odos radioaktyvioms dulkėms), būdingi įvairiarūšiai odos pažeidimai. Gali išsivystyti pūslės, odos patamsėjimai, įvairūs dermatitai, kraujagyslių sutrikimai ir pažeidimai paviršiniuose audiniuose ir pan..
  • Bendru atveju toksai radioaktyvumo įsisavinimas primena alfa ir beta apspinduliavimą, tačiau atsiranda lėčiau
  • Kraštutinai svarbi pirmoji pagalba - nepaprastai nuoseklus viso kūno paviršiaus valymas nuo radioaktyvių medžiagų: pirma po stipriu trumpalaikiu dušu, šveičiant odą muilu (pageidautina, kad oda nespėtų įmirkti, plovimas turi būti greitas), pageidautinas visų plaukų nuskutimas. Tada pacientas greitai džiovinamas ir vėl valomas, naudojant spirito-aliejaus metodą (oda tepama aliejumi, kuris sugeria mikro dulkes, tada po keliolikos sekundžių aliejus pašalinamas spirite mirkytu tamponu, valant du kartus). Dėmesio, pacientai kartais išsipisinėja su savo drovumais, todėl reikia paaiškinti paprastai: kiekviena minutė reiškia, kad jis gali mirti arba gauti odos vėžį. Jei yra galimybė, paciento išsidirbinėjimus labai gerai nutraukia bendra narkozė, kurią galima pasiūlyti kokiu nors pretekstu. Dėmesio, visi paciento drabužiai turi būti saugiai sumesti į polietileninį sandarų maišą, o paskui perduoti branduolinių atliekų utilizavimui. Asmens dokumentai turi būti paliekami atskiroje sandarioje pakuotėje.
• Jei radioaktyvumas įsisavintas per plaučius, būdingi plaučių pažeidimai, neaiškios kilmės pneumonijos, o taip pat įvairūs kraujagyslių pažeidimai bei staiga prasidėjusios širdies ir kraujagyslių ligos.
  • Efektyvaus gydymo nėra, pageidautina palaikomoji terapija, kaip pneumonijų atvejais.
• Jei radioaktyvumas įsisavintas per maistą, būdingi skrandžio ir žarnyno pažeidimai, pykinimas ir vėmimas, dar dažniau - tryda, vėlesnėse sunkesnių pažeidimų stadijose - kruvinoji tryda. Paprastai žarnyno formos būna ypatingai sunkios.
  • Ankstyvose stadijose padeda staigus ir intensyvus daugkartinis skrandžio plovimas, itin didelės dozės vidurius liuosuojančių preparatų, daugkartinės klizmos su itin dideliu kiekiu vandens, ypatingai daug skaidulų turinti dieta. Visos šios priemonės yra skirtos tam, kad iš virškinimo trakto būtų kuo greičiau pašalintas kuo didesnis kiekis radioaktyvių medžiagų. Jei pacientui jau reiškiasi radioaktyvumo sukelta tryda, šios priemonės jau padeda silpnai, nes didelė dalis radioaktyvių medžiagų gali būti įsisavinta, o žarnyne yra stiprūs pažeidimai, kurie gali riboti žarnyno valymo galimybes.

Vėlesnėse stadijose susirgimų eiga smarkiai priklauso nuo to, kokio pobūdžio radioaktyviomis medžiagomis buvo paveiktas asmuo, koks tų medžiagų skilimo pusperiodis ir koksai kiekis. Jei medžiagos labai radioaktyvios, t.y., turi trumpą skilimo pusperiodį ar jų kiekis yra didelis - ligos eiga būna artimesnė ūminei (pvz., radioaktyvus polonis, kaip Litvinenkos atveju). Jei radioaktyvių medžiagų mažiau, jų skilimo pusperiodis ilgesnsis - ligos eiga labiau linkusi gauti lėtinę formą. Vėlgi, į organizmą pakliuvę alfa šaltiniai labiau linkę sukelti ūmesnę ligos formą, kai beta šaltiniai dažniau būna lėtinės ligos formos priežastis. Tokios skirtingos eigos gali būti netgi tais atvejais, kai bendras galutinis radioaktyvumo kiekis (po radioaktyvių medžiagų pasišalinimo) yra vienodas.

Yra ir atskirų specifikų, būdingų tiktai tam tikriems radioaktyviems elementams. Pvz., jei organizmas įsisavino medžiagas, kurių skilimo produktas yra radioaktyvus cezis, kuriam būdinga, kad jis organizme pakeičia kalcį, ilgainiui išsivysto būdingi kaulų čiulpų pažeidimai. Tuo atveju, jei įsisavinamas radioaktyvus jodas, būna tipiški skydliaukės pažeidimai. Kadangi radioaktyvių medžiagų yra labai daug, įvairūs radiacijos sukelti pažeidimai gali labai stipriai skirtis.