Raudonasis miškas

Raudonasis miškas, praėjus kelioms savaitėms po Černobylio katastrofos. Būtent tada šitas miškas ir gavo Raudonojo miško pavadinimą.

Raudonasis miškas arba teisingiau ryžas miškas yra Ukrainoje, prie Černobylio AE, atsiradęs po branduolinės katastrofos. Raudonasis miškas yra laikomas viena iš pavojingiausių ir radioaktyviausių zonų pasaulyje, savo pavojingumu nusileidžianti gal tiktai vieninteliam Karačajaus ežerui. Išties miškas dabar yra žalias, bet tiesiog vienu metu buvo raudonas, nuo ko ir gavo savo pavadinimą.

Miško spalva ryškiai pasikeitė jau praėjus maždaug 30 minučių po reaktoriaus sprogimo, nes radioaktyvumas buvo toks didelis, kad ne tik naikino medžių ląsteles, bet ir išsyk pažeidė chlorofilą (žalią spalvą duodantį augalų pigmentą). Todėl augalai momentaliai paraudonavo.

Ukrainietiškai miškas vadinasi "Рудий Лис", rusiškai - "Рыжий Лес", kitaip tariant ryžas miškas. Ryža - tai tokia spalva kuri išties nėra visai raudona, o greičiau kažkiek ruda ir kažkiek oranžinė. Tai būtent nudžiūvusių, paraudonavusių, parudavusių pušų spyglių spalva.

Raudonojo miško zonos

Visas raudonasis miškas nėra vienodai radioaktyvus. Radioaktyvumas pasiskirstęs gana netolygiai - vienose zonose smarkiau, kitose - mažiau. Tačiau netgi mažiausio radioaktyvumo zonose žmonėms būti yra mirtinai pavojinga.

1 zona

Ši zona užima maždaug 4,5 tūkstančių hektarų arba 45km² (įsivaizduokite tai kaip kvadratą, kurio dydis yra apie 7x7km). Zonos gauta radiacijos dozė avarijos metu siekė apie 10 tūkstančių radų. Tos radiacijos pakako tam, kad per labai trumpą laiką žūtų visi spygliučiai ir didelė dalis lapuočių medžių. Būtent ši zona pirmiausiai tapo paraudonavusia ir buvo matoma daugumoje ankstyvų Raudonojo miško nuotraukų.

Ši zona sugėrė daugiausiai radioaktyvumo, praktiškai visi medžiai ir kita augmenija šioje zonoje mirė. Medžiai joje buvo iškirsti ir palaidoti ten pat iškastuose grioviuose, ten pat buvo laidojama ir kita augmenija.

Ši zona paraudonavo jau per pirmą avarijos pusvalandį.

Šiais laikais miškas pirmoje zonoje jau atsikūręs, tačiau medžiai auga gan lėtai, yra maži, kreivi, reti, patiria daug mutacijų.

2 zona

Šios zonos plotas yra apie 12,5 tūkstančių hektarų arba 125km² (įsivaizduokite tai kaip kvadratą, kurio dydis yra apie 11km). Bendra visos zonos gauta radiacijos dozė siekė iki 8000 radų, t.y., irgi buvo labai didelė, tačiau žuvusių medžių buvo mažiau. Visiškai žuvo apie trečdalis medžių, kiti buvo smarkiai pažeisti.

Didžioji dalis medžių šioje zonoje buvo pažeisti, taip pat pažeista ir kita augmenija. Būdingiausias medžių pažeidimas - sutrikęs pumpuravimasis, nudžiūvę šakų galai (jauniausios medžių dalys).

Šis miškas irgi nemaža dalimi paraudonavo ar pagelto, tačiau kiek vėliau - didesne dalimi per keletą dienų ar savaičių. Kadangi medžiai didesne dalimi buvo tik pažeisti, tačiau nežuvo, miškas, augęs šioje zonoje, nebuvo pilnai iškirstas ir palaidotas, todėl šiais laikais kai kuriose vietose gali turėti netgi kiek didesnį radioaktyvumą, nei pirmoje zonoje.

Šiais laikais miškas šioje zonoje daugmaž gerai atsistatęs, nors labai daug medžių turi aiškias mutacijas.

3 zona

Šios zonos plotas yra apie 43,3 tūkstančių hektarų arba 433km² (įsivaizduokite tai kaip kvadratą, kurio dydis yra apie 20x20km). Bendra visos zonos gauta radiacijos dozė buvo apie 500 radų.

Didžioji dalis medžių šioje zonoje patyrė jaunų dalių, pumpurų pažeidimus, tačiau vėliau atsistatė. Ši miško dalis paraudonavo nepilnai, fragmentiškai - tik tose vietose, kur radioaktyvių dulkių koncentracija būdavo didesnė. Taigi, miškas buvo didele dalimi paliktas.

Ši miško zona atsistačiusi pilnai ir seniai, nors daugelis medžių turi aiškias mutacijas.

4 zona

Šios zonos plotas nėra aiškiai apibrėžtas, pagal skirtingus vertinimus siekia kelis šimtus kvadratinių kilometrų. Bendra šios zonos gauta radiacija vertinama kaip apytiksliai 120 radų. Šiai zonai priskiriama viskas, kas yra nedideliu atstumu nuo 1, 2 ir 3 zonų.

Šioje zonoje esantys medžiai nepatyrė grubių radiacinių sužalojimų, jų jaunos dalys ar pumpurai nežuvo, tačiau juntama medžių dalis patyrė ilgalaikių augimo sutrikimų, pvz., šakų ar kamienų deformacijų. Miškas šioje zonoje išliko.

Tipiški ilgalaikiai augalų pažeidimai, kilę dėl mutacijų - mažas medžių ūgis, kreivi (kartais smarkiai raityti) kamienai ir šakos, plikos šakos (be lapų ar spyglių), nenormaliai ilgi spygliai. Tokios mutacijos dar dažnesnės tose zonose, kur radiacija aukštesnė.

Raudonojo miško istorija

Raudonasis miškas buvo įprastas pušynas Pripetėje, miesto pakraštyje netoli elektrinės, tačiau kai įvyko katastrofa, reaktorius sprogo ir ėmė mėtyti aktyvios zonos skeveldras ir pelenus į viršų, vėjas nupūtė visą tą atliekų srautą ant netoli esančio miškelio. Radioaktyvumas buvo toksai didelis, kad miškelis nudžiūvo per vieną dieną (nors medžiai radioaktyvumą pakelia labai neblogai, o nuo saikingų dozių netgi dar geriau auga). Taigi, miškelis nudžiūvo, o kadangi tenai buvo lapuočiai, tai išsyk įgavo ir tokią raudoną spalvą. Faktiškai pagal tuos nudžiūvusius medžius pradžioje ir buvo nustatoma didžiausio radioaktyvių medžiagų išmetimo zona.

Kadangi didžioji radioaktyvių medžiagų dalis buvo išmesta smulkių nuolaužų ir dulkių pavidalu, ji nusėdo taip, kad nurinkti iš gan didelės teritorijos jų buvo neįmanoma. Taigi, kareiviai, suvaryti į Černobylio avarijos likvidavimą, tiesiog turėjo iškirsti medžius (ant jų buvo nusėdę daug dulkių), o paskui juos ten pat užvertė žemėmis. Taip liko ištisas sluoksnis gana negiliai esančio kraštutinai radioaktyvaus grunto. Ant viršaus, kad žemių nenešiotų vėjas, buvo prisodintas naujas sluoksnis pušaičių, kurios vėliau išaugo.

Kai 2022 metais prasidėjo Rusijos-Ukrainos karas, vienas iš pirmų Rusijos kariuomenės veiksmų buvo Černobylio AE užgrobimas. Kadangi ta zona buvo beveik nesaugoma (Ukraina nesitikėjo puolimo iš Baltarusijos), Rusijos kariuomenė užėmė Černobylio AE prieigas praktiškai be pasipriešinimo. Didesnė dalis pajėgų ieškojo, kur įsirengti sau bazę ir pasirinko gražiai atrodantį miškelį. Kadangi miškelis visai nebuvo raudonas (nes jau seniai buvo žalias), Rusijos kariuomenei įtarimų nekilo. Taigi, jie tame miškelyje išsirausė apkasus, susistatė savo karinę techniką ir ramiai leido laiką, tiesa, pradžioje važinėdami ir kapstydamiesi, pakėlę daug dulkių, kurių ir prisikvėpavo (įkvėptos radioaktyvios dulkės nusėda organizme, nepasišalina ir veikia itin kenksmingai).

Praėjus maždaug mėnesiui, kareivių būklė pasidarė tokia bloga, kad apie 80 buvo įvardinti susirgusiais, apie 150 kareivių buvo skubos tvarka išvežti į ligoninę Baltarusijoje. Pirmas kareivis pagal Rusijos pranešimus nuo spindulinės ligos mirė 2022 metų balandžio 1, praėjus apytiksliai mėnesiui nuo teritorijos užgrobimo. Po šių įvykių išsyk prasidėjo bruzdėjimai ir tarp kitose aplinkinėse vietose dislokuotų rusų karių, šiems neformaliai įvardinant, kad arba juos išveda, arba jie patys išeis į bet kur, nes mirti nenori. Rezultate skubos tvarka Rusija išvedė ir kitus dalinius iš Černobylio zonos ir Černobylį grąžino Ukrainai.