Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Radiotechninių matavimo prietaisų gamykla
Radiotechninių matavimo prietaisų gamykla, dar liaudyje buvo žinoma kaip petiorkės arba pašto dėžutė nr.555, nes toks kodinis jos pavadinimas buvo. Dėl tyčia parinkto pavadinimo itin dažnai buvo painiojama su Radijo matavimo prietaisų gamykla, kuris irgi buvo panašaus slaptumo, tik visai kitoje Vilniaus vietoje. Gi Radiotechninių matavimo prietaisų gamykla buvo Ševčenkos 16a.
Kadaise, dar Tarpukariu ten išties buvo didžiausia Lenkijos radijo imtuvų gamykla - Elektrit. Vienok, kai prasidėjo sovietinė okupacija, tai sovietai, perdavę Lietuvai Vilnių ir visaip padėję, išties ėmė ir pavogė, ir išvežė visą gamyklą į Baltarusiją, su visais įrengimais. Taip atsirado Minsko radijo gamykla, kuri taip ir liko didžiausia radijo gamykla visoje Baltarusijoje.
Vienok po II Pasaulinio karo visgi paaiškėjo, kad baltarusiai kažko gudresnio gaminti nemoka, o Lietuvoje yra visvien geresnių specialistų, tai čia sukūrė SSRS aviacijos pramonės radijo prietaisų gamyklą, kurią pavadino slaptu kodu 555, o paskui dar jos pagrindu sukūrė ir kažkokį slaptą konstruktorių biurą.
Ką išties ta gamykla gamino - iki šiol ne iki galo aišku, bet atrodo, kad pagrindiniai gaminiai buvo visokie kariniai, avicijai ir kosmoniams laivams skirti radijo siųstuvai, radijo imtuvai, transiveriai, navigacijos įrenginiai, aviacinės meteorologinės stotys, radarai ir dar kažkas, atrodo - netgi kai kurių sparnuotojų raketų valdymo įranga. Gamykla turėjo maždaug 10 tūkstančių žmonių konstrukcinį biurą ir dar maždaug 10 tūkstančių žmonių gamyklinius pajėgumus, didele dalimi - visai kituose miestuose ir netgi ir ne Lietuvoje.
Aišku, iš tų 10 tūkstančių konstruktorių biuro gerokai mažiau kaip 1000 buvo tikri konstruktoriai ir radijo inžinieriai, o daugiausia buvo visokie pagalbiniai darbininkai ir panašiai. Bet visvien kažkas ten buvo. Ir dar buvo kažkoks mokymo centras, kur atvažiuodavo kosmonautai, kad juos apmokytų kosminiais ryšio prietaisais naudotis.
Kadangi gamykla buvo visiškai valdoma kariškių, o vadovybėje sėdėjo aiškūs rusofašistai, darbuotojai į ją būdavo vežami iš Rusijos, vietinių lietuvių nepriimdavo, o suvežtiems atvykėliams plaudavo smegenis, kad visi lietuviai esantys fašistai. Taigi, tasai gamyklinis kontingentas buvo labai specifinis. O kadangi jie butus gaudavo visiškai šalimais, tame pačiame Naujamiestyje, ilgainiui ir visas Naujamiestis tapo vienu iš bjauriausių, kraštutinai kriminalinių Vilniaus rajonų, kur niekas ne tik kad nekalbėdavo, bet net ir nesuprasdavo lietuvių kalbos. Kriminalo kiekiai ten sumažėjo tik praėjus kokiems 20 metų nuo SSRS žlugimo.
Kai Lietuva ėmė kovoti už Nepriklausomybę, toje gamykloje buvo įkurta viena didžiausių Jedinstvo kuopelių, kurią palaikė gamyklos direktorius Oktiabris Burdenka, buvęs ne tik pamišusiu komunistu, bet kartu ir aiškiu rusofašistu. 1991 metų Sausio 11 toje gamykloje anoksai Juozas Jermalavičius viešai paskelbė ir apie kokio tai Nacionalinio gelbėjimo komiteto sukūrimą, o paskui, vos po pusantros paros tas komitetas jau skelbėsi perimąs valdžią per Sausio 13 žudynes.
Vienok Oktabrio Burdenkos pastangos nepadėjo, ir nors jo paties suagituoti gamyklos darbininkai bandė kelti triukšmus ir vaizduoti pasipiktinusią ir Maskvos rankos prašančią darbo liaudį per Sausio 13 žudynes, niekas jiems nepavyko.
Vėliau, kai Nepriklausomybė buvo atkurta, gamykla labai greitai žlugo, mat praktiškai viskas, ką jie gamino, buvo daroma su kažkokiomis radijo lempomis, kai visas Vakarų pasaulis jau net ne tranzistorius naudojo, o mikroschemas.
Taigi, kai tik SSRS ėmė byrėti, paaiškėjo, kad ir visa sovietinė aviacijos ir kosmoso pramonė visiškai nieko iš tos Radiotechninių matavimo prietaisų gamyklos nenori pirkti. Tiesiog pusę tonos sveriantis aviacinis transyveris, gamintas šitoje gamykloje, laisvai būdavo pakeičiamas poros kilogramų dėžute, kurią iš geresnių vakarietiškų komponentų galėjo pagaminti bet koks kooperatyvas 50 kartų pigiau ir 100 kartų greičiau.
Kai sakome apie tai, kad bet koks kooperatyvas galėtų gaminti tiek greičiau - tai nemeluojame, nes pavyzdžiui, vos berods gal 3 žmones teturėjęs Vilniaus kooperatyvas Steada sugebėjo atplėšti nuo tos Radiotechninių matavimo prietaisų gamyklos visus civilinės aviacijos transyverių atnaujinimo užsakymus. Ir taip ir atplėšė - vietoje didžiulių vos pakeliamo svorio dėžių gamindams mažas tranzistorines dėžutes, kurios buvo dar ir patikimesnės.
Trumpai tariant, slaptas sovietinės karinės pramonės pasididžiavimas subankrutavo per porą metų, nes buvo šūdinas kaip ir visa Sovietų Sąjunga.
Šiuo metu tą visą ten buvusią slaptą sovietų gamyklą teprimena didžiulis gamyklinis kvartalas Vilniaus Naujamiestyje, kur pigiai galima išsinuomoti patalpas.