Pagonys

Pagonys - tagi visi tie, kas netiki į krikščionybę, kitaip tariant - visi ten aisčiai,musulmonai, krišnaistai, budistai ir visokie kitokie, kurie tiki į pagonybę, nes šiaip tai pati ta pagonybės sąvoka yra grynai krikščioniškas išmislas.

Yra dvi pagonių rūšys: tradiciniai, iš seno egzistuojantys ir visokie neopagonys arba pseudopagonys. Tai tie neo ir pseudo pagonys nesunkiai nuo senesnių atskiriami pagal vieną požymį - nesveiką polinkį į saulės ženklą.

Aišku, patys pagonys tai aiškina kitaip - kad jie ten su kažkokiais dievais kalbasi ir medžiais bei akmenimis, ir kad tame yra kažkoksai tai gilus dvasingumas. Paprastai nukvaišę pagonys ima svaičioti apie kažkokias reinkarnacijos blėnis, įvairias vaidilutes bei rikius, kažkokias kosmines energijas ir taip toliau, o galų gale paaiškėja, kad jie visi ekstrasensai ir dar ten kažkas.

Tai visi šitie blėnys būna paprastai dar pridangstyti kažkokiais Pranės Dundulienės lygio nusisvaigimais apie tai kaip senovės lietuviai garbindavę kažkokius miškelius, debesis ir kitus gamtos reiškinius, todėl buvę didelio dvasingumo - trumpai tariant, neopagonybė as is bei visokia Romuva savo šviesoje.

Čia reikia pasakyti, kad išties gi lietuviška pagonybė - reikalas pakankamai neaiškus, nes ten ir matriarchatas buvo, ir patriarchatas, tad skirtinguose perioduose dievybių gyvas galas, o ir paskui tarp tų dievybių visokios kovos vyko, kaip kad tarpu Perkūno ir Velnio, kur nelabai ir aišku, katras ten laimėjo, o ir papročiai gi keitėsi - vieni laidojo, kiti gi žinia, įtikėjo didžiuoju pranašu Sovijumi ir paskui jau lavonus degindavo...

Tai gal dėlei to ir gaunasi taip, kad kiek tų lietuviškų pagonių, tiek ir skirtingų pagonybių.