PDM

PDM arba Psychodinamic Diagnostical Manual būtų panašiai kaip DSM, tik kad psichodinaminės terapijos atstovų sukurtas su mintimi, kad visokie psichikos sutrikimai visgi dažniau turi kažkokią psichologinę kilmę, o nėra kažkokie ten tiesiog ligoti smegenų pažeidimai.

Tai aišku, šita klasifikacija turi savų pliusų ir bent jau tuo gera, kad kalba ne tik apie kažkokius simptomus ir viskas, o ir apie tai, kodėl tie dalykai gali atsirasti.

Psichikos sutrikimai pagal pirmą PDM buvo skirstomi į dvi esmines dalis: suaugusiųjų sutrikimai ir vaikų bei paauglių sutrikimai. Nes skaitosi, kad nesvarbu, koks psichikos sutrikimas bebūtų, pas suaugusius jis bus vienoks, o štai pas vaikus ar paauglius - kitoks, nes tie vis dar bręsta, mokosi, turi nestabilią psichiką, kuri auga ir dėl to yra kitokie. Tai tikrai turi savo logiką, nes tie reikalai labai skiriasi, priklausomai nuo amžiaus.

PDM-II buvo visgi susiprasta, kad vaikų sutrikimai ir paauglių sutrikimai irgi smarkiai skiriasi, tad jie buvo išskirti paskirai. Taigi, visa knyga sudaryta iš trijų svarbiausių dalių, kur yra suaugusiųjų sutrikimai, paauglių sutrikimai ir vaikų sutrikimai. Kas netgi labai logiška.

Paskui jau visos šitos klasifikacijos kiekviena susiveda į tris kriterijų grupes: į kažkokius tai asmenybės sindromus, paskui į kažkokius gebėjimus funkcionuoti pagal tai, kiek žmogus pajėgus, ir galų gale į kažkokius paternus, kurie atitinka DSM diagnozes. Kad būtų painiau, viskas yra suvelta ir pripainiota taip, kad būtų kuo sudėtingiau suprasti, kas leidžia spėti, kad viso PDM kūrėjai irgi turėjo kažkokių problemų, kurias visai galima būtų paklasifikuoti pagal kokią nors loginių gebėjimų klasifikaciją, ir tikrai tokioje klasifikacijoje aukšto balo jie negautų.

Trumpai tariant, visa ta klasifikacija (įskaitant ir antrą PDM versiją) yra ganėtinai biri, neaiški ir primenanti ne tiek klasifikaciją, kiek gana prastai parašytą psichiatrijos vadovėlį, skirtą kažkokiems Amerikos psichoanalitikų verslo interesams atstovauti, kartu visgi susiejant nerišlius prastų psichoanalitikų pezalus su DSM, kurio išvengti jiems niekaip nepavyksta.

Aišku, jei palyginsime šitą PDM su kokiu nors Snežnevskio ar Tiganovo psichiatrijos vadovu, tai čia rasim, kad tie psichodinaminiai psichoanalitikai visgi bent jau turėjo smegenų ir nebuvo atviri šarlatanai, nors ir buvo aiškūs humanitarai. Kita vertus, visvien didelio įspūdžio šita PDM klasifikacija mums nedaro. Kita vertus, ji turi tą privalumą, kad visgi nagrinėja neurotinius, psichogeninius mechanizmus, o ne tik klasifikuoja. Taigi, visgi turi tam tikrą nedidelę naudą.