Mokslinė fantastika

Mokslinė fantastika - tokia fantastikos kryptis, kur esminis viso ko supratimas yra gana smarkiai paremtas mokslu. Labai esminis, visiškai kietas žanro reikalavimas - šiose knygose neturi būti antimokslinių kliedesių, arba jeigu jie yra, tai jie savo esme turi būti ne daugiau, kaip to meto mokslinių pasiekimų kontekste suprantami ne kaip kliedesiai, o kaip tiesiog mokslinis to meto supratimas.

Tai, kad mokslinėje fantastikoje aprašomi dalykai gali vykti realybėje (tiktai tiek, kad gal kažkiek ateityje ar kur nors slapta) - tai esminis skaitytojo gaunamas kontekstas, dėl kurio aprašomi įvykiai priartėja prie realizmo. Tokiu būdu fantastinės knygos ima atrodyti taip, lyg būtų visai realios, tiesiog apie kokią tai nebūtinai labai tolimą ateitį, o gal tiesiog apie kokius tai įslaptintus dalykus ar dar kažką, kas tikrai gali vykti. Tuo tikroviškumu, galimumu, įmanomumu mokslinė fantastika skiriasi nuo fantasy ar kitų žanrų, kurie į jokį protingą realizmą visai nepretenduoja.

Kadangi rėmimasis mokslu gerokai apriboja galimybes ką nors nukliedėti, tai šis žanras tampa ganėtinai sunkiu, nes reikia turėti labai daug žinių ir kartu fantazija turi būti aiškiai suprantama, kaip peržengianti kokias tai mokslines žinias, tačiau moksliškai validi (mokslui neprieštaraujanti) hipotezė. Jau tokie mokslinės fantastikos konkrečiai ir šiai fantastikos bendrai pradininkai, kaip Žiulis Vernas ir Herbertas Velsas labai aiškiai tuos reikalavimus suprato ir jais rėmėsi, kaip tik dėl to ir gaudami tokį didžiulį populiarumą.

Mokslinio realizmo skyrimo pavyzdys:

• Jei autorius pasakoja, kaip kažkas atrado naują cheminį elementą, dėl kurio atsirado kokios tai kosminės kelionės ar ginklai - tai yra bulšitas, o ne mokslinė fantastika, nes mokslas dar apie XXa. vidurį nustatė visus įmanomus stabilius elementus ir neatrastų elementų fizikines savybes, ir yra puikiai žinoma, kad bet koks naujas elementas suirs greičiau, nei bus chemiškai ištirtas, o jau apie panaudojimą nėra kalbos išvis. Taigi, autorius, rašydamas mokslinę fantastiką, turi išvengti tokio absurdiškumo blėnių.
• Jei autorius pasakoja, kaip kažkas atrado kokius tai gudrius metodus, kaip sukurti kokį tai kosminį kanalą, per kurį galima peršokti iš erdvės į erdvę, taip nušokant kokius tai labai tolimus atstumus greičiu, virtualiai didesniu už šviesos greitį - tai jo, gal šitai ir įmanoma, nes kai kurios fizikinės teorijos tokią galimybę iš principo nagrinėja kaip įmanomą, o dar daugiau, kai kuriuose prietaisuose (pvz., tuneliniai tranzistoriai ir diodai) netiesiogiai tokio tipo efektai panaudojami jau ir dabar.

Taigi, rašant mokslinę fantastiką, kaip ją ir skaitant, labai svarbu viską vertinti moksliniu požiūriu - ar tai iš principo įmanoma ir ar taip gali būti. Tos įmanomumo ribos ir yra žanro reikalavimas.

Daugelis vertina mokslinę fantastiką kaip pagrindinį ir svarbiausią visos fantastikos žanrą, bet čia mes gal nevertinam, tai nebūtinai.