Konstantinas Ciolkovskis

Tipinė Konstantino Ciolkovskio kūryba, nesunkiai atpažįstama visiems, kas tik susidūrę su išradybos kliedesiais - ir tai tik menkas fragmentėlis iš šimtų panašių schemų, kurias galima atrasti. Kažkas nepatingėjo suskaitmeninti to seno šlamšto, tai dabar nesunku išsiaiškinti.

Konstantinas Ciolkovskis - taigi didysis rusų ir visos Sovietų Sąjungos kosmonautikos tėvas ir motina, kuris buvo atseit genijus, todėl per visus vadovėlius ir kitokią spaudą per visą sovietmetį buvo aiškinama, esą jis genijus ir taip toliau. Žodžiu, XXa. pradžioje (numirė jis tik 1935 metais) jis bandė išrasti raketas. Kai jau skraidė lėktuvai, raketos buvo naudojamos šimtus metų ir taip toliau. Čia panašiai, kaip dabar kas nors bandytų išrasti Morzės abėcėlę ar kažką panašaus.

Taigi išties čia nuostabiausias gal pavyzdys, kaip šizofrenija su aiškiais išradybos kliedesiais sovietinės propagandos buvo paversta kažkokiu pasididžiavimu, o ir nuostabumas, kaip tuos kliedesius visa propaganda skleidė.

Relybėje gi Konstantinas Ciolkovskis tebuvo vargšas ligonis, kuris kliedėjo ir savo kliedesius siuntinėjo sovietinei valdžiai, pakol neužtaikė ant kažkokių kitų pamišėlių, kurie nutarė jam pensiją skirti kažkokią už tai, kad jis, būdamas neišsilavinusiu pamišėliu, kuria kažkokį tai mokslą. Pensiją paskyrė kiti neišsilavinę pamišėliai, o kadangi ant pensijų skyrimo rašto pasirašė Leninas, tai paskui tas Ciolkovskis ir buvo paverstas kažkokiu sovietiniu mitu.

Konstantinas Ciolkovskis - didysis raketų išradėjas

Sovietinėje mitologijoje Konstantinas Ciolkovskis buvo raketų išradėju, sukūrusiu daugiapakopes raketas, o taip pat sugalvojusiu skrydžius į Mėnulį ir šiaip į kosmosą.

Realybė gi buvo tokia, kad Konstantinas Ciolkovskis rašinėjo visokius kliedesius, neveikiančias ir neteisingas formules, kurias kopijuodavo iš senų fizikos vadovėlių, o dar dažniau pats tiesiog nesąmonių prirašydavo.

Išties tai nei jokių raketų Konstantinas Ciolkovskis neišrado, nes jos puikiai buvo žinomos ir naudojamos dar Viduramžiais, pirmiausiai Kinijoje, o paskui, nuo XIII amžiaus - ir Europoje, o paskui buvo ir visokios kitokios raketos sukurtos, ir XIX amžiuje kariniams reikalams naudotos irgi. O ir kalbas apie skrydžius į kosmosą pradėjo visai kiti autoriai - dar toksai rašytojas Cyrano de Bergerac (Sirano de Beržerakas) 1648 metais pasiūlė sėsti į raketą ir nuskristi į kosmosą. O paskui dar buvo ir Jules Verne (Žiulis Vernas), kuris tą siūlė. O ir dar paskui begalė kitų tą siūlė.

O Konstantinas Ciolkovskis tiesiog pakartojo kitų fantazijas. O ir daugiapakopės raketos buvo žinomos seniai. Ir pradžioje jos buvo irgi karo reikalams skirtos, dar prieš kelis šimtus metų, o paskui dar toksai Robert Goddard, amerikiečių profesorius užpatentavo ir skysto kuro daugiapakopes raketas - dar 1914 metais, o ir išbandė tas raketas praktiškai dar 1926. Skirtingai nuo Ciolkovskio fantastinių kliedesių, Goddardo raketos buvo realios ir skraidė.

O ir pirmas realus mokslinis ir techniškai pagrįstas darbas apie skrydžius į kosmosą raketomis buvo 1923 išleistas - toksai vokietis Hermann Oberth parašė visą studiją, kurioje buvo nagrinėjami kosminiai skrydžiai, naudojant dvipakopes raketas.

Kad čia būtų aišku, tai Konstantinas Ciolkovskis savo kliedesius pradėjo skleisti tik 1927 metais, kai apie tuos skrydžius rašinėjo visa populiarioji spauda, įskaitant ir žurnalus, skirtus moksleiviams.

Ir žinote, kokį tą savo projektą 1927 metais Konstantinas Ciolkovskis paskelbė? Ogi tokį, kur buvo 512 raketų, kurias valdo 512 pilotų (po vieną pilotą kiekvienai raketai). Ir tos raketos kai pakyla kažkur į viršų tiek, kad sunaudotų pusę degalų. O tada 256 iš tų raketų perpila degalus į kitas 256 raketas, kurios vėl kyla į viršų, kol sunaudoja pusę degalų, o be degalų likusios raketos krenta. Tada jau kai tos 256 raketos sunaudoja pusę degalų, 128 iš jų perpila degalus į kitas raketas ir tada krenta, o likuios 128 toliau kyla į viršų, kol išnaudoja pusę degalų. Tada iš jų 64 perpila likusius degalus į kitas 64 ir krenta, o likusios kyla 5 viršų, kol išnaudoja pusę degalų. Ir taip toliau, ir taip toliau, kol galų gale viena raketa pasiekia kosmosą.

Tiesa, buvo ir kitas dar daugiapakopės raketos projektas pas Ciolkovskį - jis tą pavadino raketiniu traukiniu. Pagal projektą tai turėjo būti krūva raketų su ratais, kurios pririštos viena prie kitos. Ir pirmiausiai įsijungia pirmoji raketa, kuri paskui save tempia kitas raketas keliu, kol įsivažiuoja, tada atsikabina ir nukrenta į šoną. Tada jau įsijungia antroji raketa, kuri tas keliu tempiamas raketas dar labiau įgreitina, o paskui irgi nukrenta į šoną. Ir taip toliau, kol tos raketos pradeda skristi oru, toliau viena kitą tempdamos paskui save. O dar paskui tos raketos šitaip save betempdamos, gali ir į kosmosą pakilti. Pagal Ciolkovskio planus reikėjo 700 kilometrų ilgio specialaus kelio, kurį nutiesus, galima būtų tuos raketinius traukinius paleidinėti.

Taip, tai tokios genialios Konstantino Ciolkovskio idėjos apie skrydžius į kosmosą, raketų daugiapakopiškumą ir panašiai. Štai toksai tasai daugiapakopiškumas iš 512 raketų, kurios degalus viena kitai perpildinėja. Ir iš raketinių traukinių, važinėjančių į kosmosą specialiais keliais.

O dar Konstantinas Ciolkovskis išrado ir reaktyvinį amžinąjį variklį, kuris išties buvo originalus ir dėl to jį bandė netgi užpatentuoti. Variklio projektas buvo toksai, kad tai buvo vamzdis ant ratų, kuris paleidžiamas nuo kalno, kad važiuotų. O tada į vamzdį pakliūnantis oras, kitame vamzdžio gale išeidamas, sukurs reaktyvinę trauką, kuri tą vamzdį varys į priekį. Ir tokiu būdu tasai vežimas su vamzdžiu judės vis greičiau ir varys save į priekį, o tam nereikės jokių degalų.

Bendrai tai savo moksliniais įrodinėjimais Ciolkovskis primena kažkokį tai XVIII amžių, kai anuometiniai ginklų kūrėjai skaičiuodavo, kad parako raketoms reiks tuo daugiau, kuo didensė raketos masė. Tai XX amžiaus pirmoje pusėje Ciolkovskis irgi rašė genialius darbus apie tai, kad reaktyvinio kuro raketoms reiks tuo daugiau, kuo didesnė raketos masė. Ir panašiai. Ir visus šitokio lygio mokslinius atradimus paskui sovietinė propaganda pateikinėjo, kaip kažkokį mokslo proveržį.

Konstantinas Ciolkovskis - didysis filosofas

O dar Konstantinas Ciolkovskis buvo didis filosofas, ką pabrėždavo visa sovietinė propaganda. Tik nepapasakodavo, kas ten per filosofijos buvo. O tos filosofijos buvo labai paprastos: kai žmogus numiršta, tai jo atomai išsisklaido po visą Visatą, o tada apsigyvena kokiame nors gyvame padare. Taip prasideda naujas atomų gyvenimas kitu pavidalu. Ir jei numiręs žmogus buvo laimingas, tai ir jo atomai tada laimingi, ir todėl naujas naujo padaro gyvenimas irgi laimingas. O jei numiręs žmogus buvo nelaimingas, tai tada ir tas naujo padaro naujas gyvenimas bus nelaimingas, nes atomai nelaimingi. Todėl reikia išnaikinti visame pasaulyje ir išvis visame kosmose visus tuos, aks yra nelaimingi. Ir patsai Ciolkovskis dar ir sąrašą sudaro, ką ir kokia tvarka reikia naikinti: pirmiausiai ligonius, luošius, silpnapročius ir nesąmoningus. Paskui jau laukinius ir naminius gyvūnus bei vabzdžius.

O dar ta filosofija įdomiai siejosi su tomis jo daugiapakopėmis raketų eskadromis ir raketiniais traukiniais: pasirodo gi, kad tų raketų jam reikėjo būtent todėl, kad iš kažkokių ten atomų reikėjo kurti ir dauginti visokius tuos teisingus ir tobulus žmones, kurių atranka turėjo būti vykdoma, naikinant visokius neteisingus žmones ir kitus padarus. O kadangi šitaip per visą tą atranka turėjo būti prikurta daug naujų žmonių, tai Žemėje jiems turėjo pritrūkti vietos. Būtent todėl ir reikėjo kosminių raketų - kad jomis į kitas planetas žmones būtų galima išgabenti. Štai taip ir kūrė tas Ciolkovskis savo tuos raketinius traukinius bei kurą pilstančių raketų eskadras.

Taigi, čia primename, kad tai ne kokie nors Viduramžiai, o jau XX amžius, kai visas pasaulis buvo pilnas mokslo, buvo radijas, spauda ir taip toliau. Tokia štai iškilni Konstantino Ciolkovskio filosofija.

Patsai Ciolkovskis apie savo sutrikimą rašė savo raštuose šitaip:

Aš gavau nervinį sutrikimą, tokį stiprų, kad visai praradau gebėjimą bėgioti ir tai atsiliepė mano vaikuose.

Iš šešių Konstantino Ciolkovskio vaikų du nusižudė. Vienas visą gyvenimą vis bandydavo sau prasidurti ausies būgnelį, kad pasidarytų toks pats genialus, kaip jo tėvas. Dar vienas vaikas buvo tiesiog silpnaprotis. Apie likusius du aiškių duomenų paprasčiausiai nėra. Žodžiu, panašu, kad patsai Ciolkovskis buvo visgi teisus, kad jo sutrikimai vaikuose irgi atsiliepė.

Bendrai tai Konstantinas Ciolkovskis mokykloje teprasimokė 4 metus, iš kurių du metus vienoje klasėje. Nes nelabai jam sekėsi visokie mokslai, tai teko visą mokymąsi galų gale mesti. Nes nesuprato jo genialumo niekas.

Dar gražiai kartą Ciolkovskis aprašė, kas yra Visata:

Visata - tai daugybė planetų, kurias apšviečia Saulės spinduliai

O dar kartą Konstantinas Ciolkovskis rašė, kaip pamatė ant dangaus užrašą rusiškomis raidėmis - "rojus".

O kažkur tai Rusijoje, Kaluguje, kur tas Ciolkovskis gyveno, yra dar pastatytas milžiniškas jam skirtas muziejus, kur dirba keli šimtai žmonių ir kuriam netgi atskiras kelias buvo nutiestas. Tai tas muziejus eksponuoja Ciolkovskio kliedesius pramaišiui su visokia sovietine propaganda ir visai ne Ciolkovskio kurtais kosminiais eksponatais.