Kompleksinis PTSD

Kompleksinis potrauminis streso sutrikimas, dar vadinamas kaip CPTSD, C-PTSD, kompleksinė trauma ir pan. - viena iš PTSD rūšių, kur esminis sutrikimo vystymosi požymis - pakartotinis paciento traumavimas, jau atsiradus PTSD požymiams.

Medicinoje kompleksinis PTSD nėra išskiriamas kaip atskira forma. Lengvesni kompleksinio PTSD atvejai priskiriami bendriems PTSD atvejams, sunkūs kompleksiniai atvejai diagnozuojami dažniausiai kaip disociacinis PTSD, o ankstyvame amžiuje kilę kompleksinio PTSD atvejai diagnozuojami kaip vaikų PTSD.

Kompleksinio PTSD sąvoka labai svarbi psichoterapijoje, nes leidžia parinkti tinkamus psichoterapijos metodus, susijusius su labai specifinėmis traumų atsikartojimo arba ilgos patiriamų traumų trukmės pasekmėmis.

Kompleksinio PTSD išsivystymas

Dėl to, kad ilgalaikiai ir pasikartojantys traumų epizodai labai stipriai įtvirtina visas reakcijas ir pergyvenimus, kompleksinis PTSD tampa daug sunkiau tvarkomu. Jau traumuoti, PTSD turintys žmonės patiria pakartotines traumas, kurios susideda, o ilgainiui dėl tų atsikartojimų PTSD tampa nepaprastai sunkiu. Dėl šių priežasčių diagnozavimas ir pagalba kompleksinį PTSD turintiems žmonėms gerokai skiriasi. Atitinkamai, priskiriamas ir kitas sutrikimo pavadinimas - Complex PTSD arba Disorder of Extreme Stress Not Otherwise Specified - DESNOS.

Kita vertus, 92% žmonių, turinčių kompleksinį PTSD, gali būti vienareikšmiškai diagnozuojami ir kaip įprastą PTSD turintys, todėl daugeliu atvejų atskira klasifikacija nėra reikalinga. Nuokrypiai, kur kompleksinį PTSD turintis asmuo negautų PTSD diagnozės - labai reti.

Atskirai kaip kompleksinio PTSD variantas kartais išskiriamas vaikiškas PTSD, dar vadinamas kaip Developmental Trauma Disorder (DTD) - nors traumos ten gali būti formaliai mažesnės (pvz., ne grėsmė gyvybei, o grėsmė gauti diržo), dažnai jos kartojasi labai daug kartų, o vaikai į jas reaguoja daug jautriau ir stipriau.

Tam kad būtų mažiau painiavos (nors dažnas psichologas tą painiavą ir kelia), kompleksiniam PTSD turėtų būti priskiriamos tik labai stiprios pasikartojančios traumos. Tipiški pavyzdžiai paskirų ilgalaikių traumuojančių veiksnių, kurie gali sukelti kompleksinį PTSD:

• Koncentracijos stovyklos
• Viešnamiai, kuriuose laikomos sekso vergės
• Karo belaisvių stovyklos
• Kalėjimai
• Psichiatrinės ligoninės
• Ilgai trunkantis valstybės ar visuomenės organizuotas persekiojimas
• Ilgai trunkantis prieš vaikus nukreiptas fizinis smurtas
• Ilgai trunkantis vaikų seksualinis išnaudojimas
• Organizuotos vaikų darbą išnaudojančios gaujos

Kompleksinio PTSD išsivystymui aukštesnę riziką kelia pakartotinių traumų vienarūšiškumas: pvz., tikimybė, kad kompleksinis PTSD išsivystys dėl to, kad moteris buvo išprievartauta, o po pusės metų pakliuvo į avariją - nėra labai didelė. Tačiau jei moteris po pusės metų buvo išprievartauta pakartotinai, trauma gali labai smarkiai pasunkėti, pereiti į naują formą, t.y., išsivysto kompleksinis PTSD. Analogiškai kompleksinis PTSD su aukštesne tikimybe gali išsivystyti ir dviejų pakartotinių avarijų atveju.

Kompleksinio PTSD diagnozavimas

Bendri požymiai visiems kompleksinį PTSD sukeliantiems faktoriams (kai yra visi šie dalykai kartu, tai reiškia, kad gali kilti kompleksinis PTSD):

• Ilgalaikiai žmogaus laisvės ribojimai, negalėjimas pabėgti iš smurtinės aplinkos
• Daugkartinė stebima ar patiriama fizinė ar seksualinė prievarta
• Ilgalaikis psichologinis smurtas ar bauginimas

Praktiškai kompleksinis PTSD gali išsivystyti, jei poveikis trunka kelias savaites, tačiau praktikoje skaitoma, kad pilnavertis kompleksinis PTSD yra savo esme pakartotinis - t.y., traumos randasi jau tada, kai PTSD išsivystė. Kadangi pačiam PTSD išsivystymui irgi reikia laiko, paprastai kompleksiniu PTSD laikomi tie atvejai, kur traumuojantys faktoriai veikia kelis mėnesius ar ilgiau.

Kompleksinis PTSD skiriasi gerokai sunkesniais ir stabiliais simptomais, kurie laikosi metų metais, iš esmės valdydami visą traumuotų žmonių gyvenimą. Tipiški sutrikimai:

• Nuolatiniai emociniai pokyčiai - nepraeinantis liūdesys, nuolatinės mintys apie savižudybę, dažnai besikartojantys pykčio ar panikos priepuoliai.
• Atminties ir mąstymo sutrikimai - negebėjimas atsiminti traumuojančių įvykių, tų įvykių atsikūrimas vaizduotėje tokiu stiprumu, lyg jie vyktų čia ir dabar (flash-back), disociacija.
• Iškreiptas savęs suvokimas - bejėgiškumas, gėda, kaltės jausmas, stigma, jausmas kad esi išvis kitoks, negu bet kokie žmonės, nenormalus.
• Iškreiptas smurtautojo suvokimas - neadekvatus jo galios pervertinimas, atsidavimas smurtautojui, aukojimasis jam, ar atvirkšiai - noras bet kokia kaina jam atkeršyti.
• Sutrikę santykiai su kitais žmonėmis - izoliavimasis, nepasitikėjimas, nuolatinės gelbėtojų paieškos, nuolatinė kova su visais.
• Sutrikę vertybės - bet koks vilties praradimas, galvojimas, kad pasaulį valdo blogis, įsivaizdavimas, kad galima sua leisti kažką, tik jei patiri kančias ir pan..

Tipiškas neurotinis elgesys, būdingas išgyvenusioms kompleksinio PTSD aukoms:

• Visiškas vengimas kalbėti ar net galvoti apie bet kokius su trauma kad ir netiesiogiai susijusius dalykus, nes atsiminimai ir jausmai yra pernelyg nemalonūs ir nesuvaldomi.
• Alkoholio, narkotikų ar įvairių raminančųi vaistų intensyvus vartojimas, norint užsimiršti ir nustoti galvoti apie dalykus, kurie kaip nors kad ir netiesiogiai siejasi su trauma.
• Savęs žalojimas, savižudybės, rizikingas ir traumomis ar mirtimi galintis pasibaigti elgesys, konfliktai, visiškas užsidarymas nuo aplinkos, asocialumas.
• Dalimi atvejų - netikras mogaus minkštumas ir silpnumas, kuris išsivysto kai traumą keliantys faktoriai paverčia žmogų nuolatine auka. Toks variantas yra itin prastas tais atvejais, jeigu aplinkiniai tokį žmogų dar nuolat kaltina silpnumu, taip dar sustiprindami aukos būseną.

Kompleksinio PTSD atveju taikytini tie patys psichoterapijos metodai, kaip ir kitais PTSD atvejais, tačiau čia reikia žymiai daugiau dėmesio kreipti į žmogaus resocializaciją, nuolatinio saugumo pojūtį, o taip pat į tai, kad žmogus pasijustų kontroliuojantis situaciją.

Sunkesniais kompleksinio PTSD atvejais svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ekspozicinė terapija gali būti pavojinga ir duoti žalingas pasekmes.