Vaikų PTSD

Vaikų potrauminis streso sutrikimas, dar vadinamas kaip ikimokyklinis, vaikiškas PTSD - tas, kuris išsivysto ikimokyklinio amžiaus vaikams. Griežtesnėje klasifikacijoje - priešpubertatiniame periode (iki lytinio brendimo pradžios) ar dar griežčiau - ankstyvąjame priešpubertatiniame periode (iki 5-6 metų amžiaus) išsivystantis PTSD.

Būdinga, kad ankstyvame amžiuje gana sudėtinga diagnozuoti pakitusias vaiko elgesio priežastis. PTSD, gautas ikimokykliniame amžiuje, prasidėjus pubertatui (lytiniam brendimui) labai dažnai duoda stiprius paaugliško elgesio sutrikimus, kurie neretai gali būti klaidingai diagnozuojami kaip hebefrenija.

Viena iš problemų - neretai tie patys faktoriai, kurie sukelia PTSD (pertekliniiai disciplinos reikalavimai iš tėvų) pubertatiniame periode pavirsta hebefreniją primenančiu vaiko elgesio pokyčiu: iki tol buvęs pavyzdinis vaikas ima elgtis asocialiai, grubiai, išsidirbinėdamas.

Vaikų potrauminio streso sutrikimo specifika

Tiriant vaikystėje prasidedančius PTSD pobūdžio sutrikimus, paaiškėjo, kad čia reikia atsižvelgti į tai, kad vaikai daugelį dalykų supranta iracionaliai, o jų psichika yra daug jautresnė, labilesnė, lengviau besikeičianti ir žymiai subjektyvesnė. Pradėjus atsižvelginėti į vaiko raidos ypatybes, paaiškėjo, kad vienareikšmio PTSD atvejai pas vaikus yra maždaug 3-8 kartus dažnesni, nei būtų galima diagnozuoti pagal suaugusiems taikomus kriterijus.

Tipinės (bet ne vienintelės) vaikų PTSD priežastys:

• Psichologinis smurtas prieš vaikus, patyčios, žeminimas
• Smurto atvejų stebėjimas, ypač smurto tarp tėvų stebėjimas
• Įvairios avarijos, eismo įvykiai
• Karo sąlygos
• Šunų užpuolimai ir įkandimai
• Grubiai, skaudžiai atliktos medicininės procedūros
• Sistemingos fizinės bausmės
• Iškreiptas auklėjimas, paremtas neigiamu motyvavimu
• Įvairios sunkios traumos (stiprūs sumušimai, išprievartavimai, etc.)

Vienas didelis vaikų PTSD gydymo apsunkinimas yra susijęs su vaiko negalėjimu, nemokėjimu nupasakoti traumą sukėlusius įvykius. Dar viena problema - pačios traumos metu vaikas gali būti apimtas sustingimo ir niekaip neparodyti, kad patiria itin didelį stresą. Dėl to suaugusių reakcijos ar bandymai išsiaiškinti pakitusio vaiko elgesio priežastis būna nesėkmingi.

Vėlesnėse stadijose vaikai dažnai slepia savo traumines patirtis ar išmoksta maskuojančių, paradoksalių neurotinių reakcijų, skirtų pačios traumos neigimui ir išstūmimui iš atminties. Pvz., PTSD turintis vaikas gali imti juoktis pasikartojančio, traumą primenančio įvykio metu. Taip būna, kai vaikai, kurie yra smarkiai barami dėl kokio nors rimto nusižengimo, pradeda juoktis, lyg vyktų kažkas linksmo.

Kai kuriais atvejais pilnavertė potrauminio streso simptomatika gali išsivystyti net ir visiškai be traumuojančių faktorių, o tiesiog auklėjime dominuojant neigiamam motyvavimui: kai vaikas niekada neskatinamas ir negiriamas už teisingą, gerą elgesį, už pasiekimus, o tik baudžiamas už viską, ką daro neteisingai. Toks auklėjimas, kai vaiko pasiekimai neigiami o bet kokie vertinimai yra nuolat blogi, gali smarkiai iškreipti vaiko suvokimą, sukelti nuolatines baimes ir ilgainiui - pilnavertę neurozę su permanentiškais neigiamais savęs vertinimais vėlesniame amžiuje.

Būdinga, kad nepaisant dažnai mažesnių traumuojančių veiksnių, dėl jautrios vaiko psichikos išsivysto ir pilnaverčiai kompleksinio PTSD požymiai.

Vėlesniame amžiuje, vaikui išaugus ir subrendus, PTSD požymiai gali arba nuslopti, susilpnėti (jei nelieka kitų traumuojančių faktorių), pereidami į įprastą neurozėms būdingą formą, arba atvirkščiai - sustiprėti, įgaudami kompleksinio PTSD ar disociatyvinio PTSD požymių. Vėlesniame amžiuje kylančios vaikų PTSD pasekmės gali reikštis per įvairią simtomatiką, sunkiais atvejais gali būti sunkiai diferencijuojamos nuo šizofrenijos, bipolinio sutrikimo ar depresijos. Dėl to, kad traumuojantys įvykiai gali būti pasilikę giliai atmintyje, užmiršti, nesiejami su esamais elgesio sutrikimais, suaugusiems besitęsiančio vaikiškos kilmės PTSD diferencialinė diagnostika būna labai apsunkinta.