Ekspozicinė terapija

Ekspozicinė terapija arba psichologinė desensibilizacija - vienas iš psichoterapijos metodų, kai pacientas priverstinai (praktikoje - visgi savo sutikimu) verčiamas kontaktuoti su nemaloniu, psichologinę traumą primenančiu ar fobiją keliančiu veiksniu.

Savo esme ekspozicinė terapija remiasi prielaida, kad jei žmogų veikia kažkoks dirgiklis, kuris yra nekenksmingas, nepavojingas, tačiau primenantis stresą ir traumą, o tuo pačiu ir neurozę sukėlusius dirgiklius, tai po kiek laiko žmogus praranda tam dirgikliui jautrumą. Kitaip tariant, ilgalaikė ekspozicija sumažina žmogaus atmintyje pasilikusį streso faktorių, o tuo pačiu panaikina arba susilpnina ir neurozę.

Ekspozicinė terapija pasiteisina švelniais fobijų ir neurozių atvejais, kai galima nesunkiai sukelti sąlygas, imituojančias baimę keliantį veiksnį. Pvz., viešumos ir patyčių bijantis žmogus saugioje psichoterapinėje grupėje gali valdomai patirti suvaidintas, netikras, tačiau baimę primenančias patyčias. Po keleto seansų žmogus apsipranta, nes saugiai patiriamos netikros patyčios grėsmės nekelia. Tokiu būdu panaikinama ir neurotinė baimė.

Analogiškai gali būti kovojama ir su fobijomis - pvz., vabzdžių baimė gali būti panaikinta, pacientui priverstinai kontaktuojant su pavojaus nekeliančiais vabzdžiais, pvz., su tarakonais.

Bendru atveju ekspozicinės terapijos esmė - suteikti pacientui galimybę saugiai pergyventi baimę keliančius dirgiklius ir tokiu būdu išsiaiškinti su savo baimėmis, pamatyti jų netikrumą ir išmokti gyventi kitaip, jau be nepagrįstų baimių.

Netaikytini ekspozicinės terapijos atvejai

Praktikoje ekspozicinė terapija kai kada gali sukelti ir visiškai priešingus rezultatus. Itin sunkūs atvejai būna tada, kai traumuojantis faktorius buvo pakankamai stiprus, kad galėtų sukelti stipresnius, sunkesnius sutrikimus, pereinančius į pakitusias sąmonės būsenas. Tokių būsenų pvz. - derealizacija, depersonalizacija, stuporas, taip pat visi atvejai, kai pacientai sutrikimų metu gali patirti baimę keliančias iliuzijas, haliucinacijas, pseudohaliucinacijas ir pan..

Sunkiais PTSD atvejais, ypač esant disociaciniam PTSD, ekspozicinė terapija gali labai stipriai pabloginti paciento būseną, padidinti nerimo ir panikos lygį, o kai kuriais atvejais netgi sukelti agresijos priepuolius, kurie gali būti pavojingi aplinkiniams. Itin sunkiais atvejais gali įvykti ir raptusas ar stuporas.

Būdinga, kad PTSD metu bent kiek stipresnė ekspozicinė terapija gali sukelti stiprų pakartotinį traumos pergyvenimą, t.y., flešbeką, o todėl - ir pakartotinį paciento traumavimą. Atitinkamai, vietoje desensityvizacijos gaunasi dar didesnis paciento jautrumo padidinimas.