Kalbokratija

Naujakalbės agitacinis plakatas, kuris sako, kad karas yra taika, vergovė yra laisvė, o nežinojimas yra jėga. Taip pakeitęs visokias sąvokas, žmogus tampa laimingu, todėl tai ir yra geriausias dalykas žmogui

Kalbokratija - režimas, kuris pagrįstas kalba, jos vartojimo taisyklėmis ir per tai realizuojamu smegenų plovimu.

Kalbokratijos atveju valstybė turi vieną ar kelias institucijas, kurios nustato visų ar tam tikrų sričių kalbos vartojimo taisykles, apibrėždamos, kokias prasmes kokie žodžiai gali turėti ir kokius dalykus konkrečiai jie gali reikšti. Bet kokie bandymai interpretuoti žodžius kitaip, nei numato kalbokratijos taisyklės, yra baudžiami, pritaikant vienas ar kitas sankcijas, pradedant piniginėmis ir baigiant kalėjimu.

Kalbokratija savo esmėje turi idėjas, artimas NLP ir Pavlovo kalbos teorijoms: kokį žodį nustatysi kažkam galvoje, kokią prasmę tam žodžiui suteiksi, taip tas žodis ir paveiks jo vartotojus. Tokiu būdu, galima koreguoti ne tik pavienių individų, bet ir ištisų minių elgesius, tikslingai pritaikant sakinio desinchronizaciją, semantinį poslinkį, refreimingą ir kitus metodus.

Dar čia atsiranda tokia labai svarbi sąvoka - kalbos išniekinimas. Tai kai kurie kalbainiai už tai siūlo bausti laisvės atėmimu iki dviejų metų, kad nedrįstų niekas kalbėti kaip nereikia. Tuo tarpu "teisingos" kalbos ugdymui naudojamos visokios kalbainystės.

Ryškesni kalbokratijos pavyzdžiai

• Klasikiniu ir žinomiausiu (nors ir teoriniu) kalbokratijos pavyzdžiu yra tapęs romane 1984 aprašytas režimas, kuriame buvo vartojama naujakalbė. Naujakalbės vartotojams būdavo tikslingai pakeičiamos visų režimui pavojų keliančių žodžių prasmės. Todėl naujakalbės vartotojai galėdavo mąstyti tiktai tam tikru, valdžios numatytu būdu.
• Muzikos industrija bei su ja susijusios teisinės kompanijos tikslingai suteikinėja dalinimosi muzika ir bendro muzikos klausymosi sąvokoms naujas prasmes, pervadinant įprastus dalykus kitas prasmes turinčiais žodžiais. Pvz., muzikos dalinimasis vadinamas piratavimu, muzikos kopijų turėjimas vadinamas vagyste ir pan.. Tokiu būdu piratų (t.y., plėšikų) bei vagystės prasmės yra grynai kalbiniu būdu perkeliamos į naują sferą. Toks kalbokratijos pavyzdys yra specializuotas, tačiau įdomus todėl, kad kalbos dėka įprastais dalykais užsiimančius žmones paverčia nusikaltėliais įstatymų leidėjų akyse.
• Dar vienas ryškus,kalbokratijos aktas, kurio padarinius jaučiame ligi šiol, tai yra žodis „kunigas“: ikikrikščionybybės laikais žodis „kunigas“ reiškė maždaug tą patį, kaip mes dabar suprantame žodį „karalius“. Atėję juodaskverniai kalbokratai pasivadino kunigais ir taip pelnė vietinių prielankumą. Ryškiai dėl to, kad žodis „kunigas“ kažkokiame giliama anapasąmoniniame lygmenyje yra išlaikęs pirmykštę reikšmę, šiandien dauguma lietuvių laiko save katalikais ir garbina kunigus.
• SSRS laikais riboti kalbokratijos metodai buvo taikomi, sudarkant įprastų žodžių prasmes. Pvz., žodis "draugas" buvo visiškai sudarkytas, jam suteikiant žodžio "tovarišč" prasmę. Žodis "taryba" buvo visiškai sudarkytas, jam suteikiant žodžio "soviet" prasmę. Ir t.t..
• VLKK vykdomoje veikloje irgi galime pastebėti aiškius kalbokratijos požymius, tačiau tai nėra tikslinga kalbokratija, o greičiau savitikslė. VLKK, VKI, LKI ir pan. įstaigos reguliuoja žodžių prasmes, skelbia apie pavojus, tačiau visa tai tėra daroma tam, kad būtų išlaikytas kalbokratinis aparatas, o bandantys pasipriešinti - būtų nubausti už kalbos išniekinimą. Kitų funkcijų ši kalbokratija neturi.