Kalėdaitis dėl mažų vaikelių

Iliustracija iš kažkokios XIXa. pabaigos olandiškos knygos apie Šventą Mikalojų

O čia iliustracija iš kažkokios amerikoniškos XIXa. pradžios knygutės vaikams, apie tai, kokias dovanas mažieji gauti turi, ir ne už blogą elgesį, o visi - kad gerai elgtųsi

Kalėdaitis dėl mažų vaikelių - tai pirmas istorijoje vaikams skirtas eilėraštis, parašytas lietuvių kalba ir išleistas 1763 metų lietuviškame elementoriuje. Skiriamas Kalėdų proga, kad vaikai žinotų, kaip gražiai elgtis ir taip toliau, pasakoja apie tai, kaip rykštės yra gerai visais atžvilgiais, ir išvis - rykštė yra geriausia kalėdinė dovana.

Čia ir Pipedija pritaria, kad žinoma, jog kuo labiau visus rykštėmis plaksi, tuo visi bus geresni, švelnesni, todėl ir mes čia linkime jums būti nuplaktiems rykštėmis taip, kad maža nebūtų.

Kaip dažnai būna, kalbainiai nieko geresnio nesugebėjo, kaip tik kažkur pas save paskelbti pusiau perverstą ir pakeistą tekstą, išdarkytą iki tiek, kad nei originalą primena (originale su visokiomis raidėmis kaip sczs, nes kaip lenkiškai panašiai), nei į dabartinę kalbą pakeistą. Tai mes užtai keičiame į dabartinę gražią kalbą, kad visiems būtų gražu ir patiktų.

Turim pasakyti, kad šitas eilėraštis niekaip neišsiskiria iš kitų to meto supratimų, nes pvz., kad ir Šventas Mikalojus, kuris dabar suvokiamas kaip gerasis ir dovanas nešantis Kalėdų Senelis, anuomet buvo suvokiamas kaip baudėjas, kuris tomis rykštėmis vaikus ir nuplakdavo. Kitose šalyse, kaip kad kokioje Vokietijoje, tai išvis ne Kalėdų Senelis pas vaikus vaikščiodavo o toksai velnias - Krampus, kuris visus vaikus plakdavo rykštėmis. Tokios ir būdavo Kalėdos - vaikų nuplakimo šventė.

Eilėraštis "Kalėdaitis dėl mažų vaikelių"

Čia žemiau visą tą eilėraštį kalėdinį jums ir pateikiame:

„Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“:

Rykšte Šventa Dvasia vaikelius mušti nurodė.

Rykštė tačiau sveikatos nežaloja.

Rykštė pavaro razumą į galvą,

Moko poterių ir nuo piktos kalbos gina.

Rykštė vaikus tėvams paslušnus daro,

Ožį išvaro, o lotynų moko.

Rykštė nors muša – nesulaužys kaulų,

Vaikelius nuturi nuo visokios zlasties.

Rykštė, kada vaikelį jo motina plaka,

Išgelbės tikrai dūšią jo iš peklos.

Rykštė išmoko ir užsidirbti duonos,

Rykštė vaikelius pavaro į dangų.

Rykštė visokių dalykų yra mokytoja,

Rykštė ir iš piktų vaikų gerais padaro.

Motina kada rykštės ant vaiko gailės,

Virvę ant kaklo jam tada gatavoja.

Pašlovink, Dieve, mokytojus ir tas motinas,

Kurios tvoja rykšte mažus vaikelius.

Pašlovink, Dieve, ir tuos miškus,

Kur rykštės auga kaip ant ilgiausio čėso.

Ant mažo gera yra rykštė beržinė,

O vyresniems botagas arba vytis ąžuolinė,

Žvaigždė vaikams tą kalėdaitį duoda,

Dėl to gi jus už tai tegul niekas nebaudžia.

Taigi, kaip matome, šis eilėraštis nors ir aprašo rykščių naudą, bet linki ir to, kad geriau jau rykščių neprireiktų, o todėl tai nėra vaikų mušimo propaganda.