Rykštės

Rykštė - tai toksai ilgas augalinės kilmės pagaliukas, kuriuo lupa per subinę, nugarą, kuprą ar šlaunis. Lupa kartais vaikus, o kartais ir suaugusius, priklausomai nuo papročių ir valstybės. Kitaip tariant, rykštė - tai fizinių bausmių įrankis.

Rykštė gali būti padaroma iš įvairių medžiagų - pvz., mažiems vaikams, kurių oda labai plona ir skausmo receptoriai visiškai pačiame paviršiuje, puikiausiai pakanka vos 3-4mm vidutinio storio rykštelės, padarytos iš kokio nors kiečio ar pelyno, o jei yra - tai kokio nors žilvičio šakelės. Net ir tokia plonyte, vos kelių milimetrų storio ir pusmetrio ilgio vytele, vaikai rėkia ir spiegia nesavais balsais, nes patiria kaip reikalas skausmą.

Gi tuo tarpu suaugusiam žmogui tokios plonytės vytelės gali visiškai nepakakti, nes storesnę odą turintis suaugėlis gali net ir nelabai net pajusti, kad jį išvis kas nors lupa. Taigi, suaugėliams reikia daug drūtesnių ir ilgesnių vytelių.

Senos, dabar jau smarkiai primirštos vietinio plakimo tradicijos sakė, kad gera vyrams plakti skirta rykštė turi būti maždaug pusantro metro ilgio ir apie 2-3cm storio drūtgalyje, gi prie laibgalio - mažiau kaip vieno centimetro storumo. Vidutinis tokios rykštės storis turi būti apie pusantro-du centimetrus. Panašaus storio ir didumo rykštės vis dar naudojamos Saudo Arabijoje ir kitose panašiose valstybėse.

Štai tokia stora rykšte lupami, netgi drūčiausi vyrai, turintys kietą sudiržusią odą, jau irgi staugia nesavais balsais, o nuo 3-5 kirčių neretai perm1sto savo gyvenimą ir elgesį. Maždaug 10-20 kirčių tokia rykšte gali sukelti tokius kruvinus sumušimus, kad kartais smulkesnis žmogus ir neišgyvena, nors dažniausiai visgi išgyventi sugeba. Tiesa, Rusijoje buvo ir tokia mirties bausmė, kur užplakdavo rykštėmis negyvai. Tai būdavo taikoma jų kariuomenėje, į kurią grobdavo žmones iš kaimų ir laikydavo tarnyboje 25 metus ar pakol nenumirs. Tenai tokia bausmė ir buvo - varyt pliką per rikiuotę, kur visi privalo užsivadėję kuo labiau plakt. Pereiti ar perbėgti per šimtinę rikiuotę žmogus paprastai nesugebėdavo ir krisdavo, nepasiekęs galo. Paskui nelaimėsli būdavo nuvelkamas į nuošalią vietą, kur ir numirdavo.

Kultūringesnėje Europoje gi buvo skaitoma protingiau: jei žmogus nuo plakimo rykštėmis neišgyvena - reiškia, kad rykštėmis plakimas nepasiteisino, nes rykštės yra skirtos ne užmušimui, o perauklėjimui. Taigi, gero plakėjo kompetencija - rykštes parinkti kuo tinkamiausiu būdu, kad skausmo būtų kuo daugiau, o tuo tarpu sužalojimai būtų kiek įmanoma mažesni.

Tokiu būdu dideliems, storą sudiržusią odą turintiems vyrams skiriamos storiausios rykštės - tokia oda būna pas kaimiečius, kurie pusplikiai vasarą aria ir laukus pjauna, tai jiems nuo saulės oda nudega ir lupasi, kol surambėja, žiemą gi ir nušala, na ir trumpai tariant, skausmo receptoriai tenai ilgainiui išmiršta. Tuo tarpu plonesnę odą turintiems būna skiriamos plonesnės rykštės, ypač visokiems kilmingų šeimų nariams. Ploniausios suaugusiems skirtos rykštės gali būti netgi plonesnės nei 1cm drūtgalyje, tai tokiomis luptų daugumą šiuolaikinių žmonių, nes šiais laikais visi išlepę, sudiržusios odos neturi.