Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Fenciklidinas
Fenciklidinas (lot. phencyclidine) yra dar žinomas, kaip PCP, o daugeliui - ir kaip angel dust arba angelų dulkės - vienas iš smarkiai pagarsėjusių, bet šiais laikais jau primirštų narkotikų. Fenciklidiną chemikai atrado gal dar kokiais 1926, taip kad jis yra iš visai dar senų cheminių junginių, tačiau tik maždaug 1952 pradėtas gaminti kaip vaistukas Sernyl, platintas tokios Parke-Davis kompanijos, nes labai gerai veikė, kaip nuskausminantis, efektyvumu galintis besilyginti net ir su klasikiniu morfijumi.
Vienok labai jau greitai paaiškėjo, kad tas PCP sukelia visokias haliucinacijas, psichozes ir sužadinimus, nuo kurių pacientai po operacijos kartais ne tai kad nusišnekinėdavo ir kliedėdavo, bet ir imdavo blaškytis po palatą, pakol jų žarnos neišvirsdavo, jie patys savose žarnose nesusipainiodavo ir nenukeliaudavo atgal į operacinę ar išvis į gydomąjį morgą. Tai dėl tokių neigiamų efektų fenciklidinas labai greitai iš operacinės praktikos dingo.
PCP - legendarinis narkotikas
Užtat jį gana greitai atrado visokie hipiai, kurie pradėjo juo svaigintis visokiais kitokiais būdais - dažniau panašiai, kaip kokiu kokainu, miltukus uostydami. Miltukai būdavo iš to paties vaistuko Sernyl, tik jau gaminamo kitu pavadinimu - Sernylan, kuris skirtas buvo visokiems gyvūnams nuskausminti. Tai čia dar galim prisiminti, kad ir ketaminas panašiai būdavo pirma žmonėms, o jau paskui tiktai gyvūnams, bet narkomanams ir tas, ir anas gi puikiai vienodai tikdavo.
Visgi lūžis įvyko jau tais laikais, kai visur ėmė plisti disco stilius - anuomet kažkas atrado, kad fenciklidinas tirpsta vandenyje ir galima labai patogiai jį vartot: paprasčiausiai į jo tirpalą cigaretės galiuką truputį kyštelt, o paskui jau tiesiog rūkyt. Tai kadangi kvapo neturėjo, kadangi nebrangus buvo, o per smegenis kirsdavo taip, kad maža nepasirodytų, o dar ir ganėtinai nemenka dalim galėjo pakeisti heroiną, tai tarp visokių narkomanų smarkiai paplito.
Labiausiai fenciklidinas pagarsėjo dėl savo kai kurių labai įdomių efektų psichikai kombinacijos: nuo aplinkos neskiriamos haliucinacijos, psichotiniai reiškiniai, paranoidinės idėjos kartu su energijos antplūdžiu ir labai dideliu pasitikėjimo savimi jausmu duodavo savotišką rezultatą - apsirūkę veikėjai įtardinėdavo visus aplinkinius įvairiu blogiu, o kartu jausdavosi supermenais ir lįsdavo į konfliktus netgi smarkiai labiau, nei tie, kas apsinešę nuo kokaino. Ir dar negana to, dėl stipraus raumenų tonuso anie PCP vartotojai išties ir galėdavo veikti vos ne kaip supermenai. Ir negana to, dėl totalinio nuskausminimo, nejausdavo jokių sužeidimų.
Fenciklidino plitimas nuo pat pradžių visur vykdavo pagal savotišką scenarijų: pirma staigus labiausiai nukvakusių narkomanų susidomėjimas nauja medžiaga, staigiai per kelis mėnesius išaugantis fenciklidino populiarumas, o paskui tie PCP vartotojai kažkur dingdavo. Tiksliau, nudegeneruodavo, žūdavo ir taip toliau, pakol angleų dulkių pasiūlos gatvėse tiesiog nelikdavo, kadangi nelikdavo ir jokių pirkėjų. Pirma tokia fenciklidino vartotojų banga prasidėjo San Franciske 1967 metais, kur jis buvo platinamas, kaip "peace pill" ("taikos piliulė"). Jau po metų-dviejų šitos piliulės dėka visi narkomanai ir hipiai pasidarė kraštutinai atsargiais visokių naujovių atžvilgiu ir vartojimas ėmė nykti. Tačiau kol nyko vartotojai San Franciske, prasidėjo vartojimo banga Niu Jorke. Kur irgi jau po metų-dviejų visi vietiniai hipiai ir narkomanai pasidarė labai atsargūs visokių naujovių atžvilgiu.
Jau 1969 metais fenciklidinas buvo įtrauktas į draudžiamų medžiagų sąrašus, tačiau vartojimo bangos ėjo per kitus JAV miestus. Pats fenciklidino vartojimo pikas buvo maždaug 1973-1975 metai, o po to vartotojų skaičiai ėmė staigiai mažėti. Jau 1978 JAV narkotikų paplitimo statistika parodė, kad fenciklidino vartotojų skaičius sumažėjęs apie 10 kartų, lyginant su 1975 metais. Dar apie 10 kartų vartotojų sumažėjo nuo 1978 iki 1988. Maždaug nuo to laiko fenciklidinas laikomas panašiai paplitusiu, kaip ir heroinas. Maždaug apie 1995, prasidėjus greitam naujų sintetinių opioidų plitimui, PCP atvejų dar labiau sumažėjo.
Pirmos fenciklidino epidemijos buvo labai stiprios - spauda rašydavo apie krūvas žmones kraupinančių puspročių. Ilgainiui fenciklidino efektai tapo pakankamai žinomais, kad jo nenorėtų bandyti net ant heroino sėdintys narkomanai. Taip senasis PCP pavadinimas - "angel dust" pasikeitė į visai naują - "angel of death".
Visokios istorijos apie angelų dulkes
Žodžiu, pasitaikydavo taip, kad nuo angelų dulkių apsinešę pridūrkai lakstydavo kartais gatvėmis, daužydami ką papuola ir varydami žmonėms siaubą. Ir būdavo realių atvejų, kai koks nuo PCP apsinešęs supermenas vienas pats apversdavo policijos mašiną su joje sėdinčiais policininkais ar būdamas surakintas antrankiais, tuos antrankius tiesiog sulaužydavo. Aišku, belaužydamas antrankius, kartais koks durnius ir rankas sau susilaužydavo, nes dažnai kaulai paaiškėdavo besantys silpnesniais, nei metalas. Bet kai nuskausminimas veikia pilna galia, o pats jautiesi supermenu, tai tie sulaužyti kaulai juk visai nesvarbu.
Čia apie tą reiktų dar atskirai pažymėti, kad ta supermeniška jėga nėra kažkas išskirtinai stebuklingo, nes kartais, esant deliriumui, ir be jokių narkotikų žmonės gali parodyt sunkiai suvokiamą jėgą. Panašiai būna ir konvulsijų atveju, kai dėl kokių nors priežasčių (kad ir ECT) kilę smegenų pažeidimai sukelia nevalingus, bet nežmoniškai stiprius raumenų susitraukimus, kurie gali netgi sutraukyti sausgysles ir sulaužyti kaulus.
Be tos neadekvačios jėgos, būna ir labai įspūdingos psichozės su labai ryškiais kliedesiais. Štai ne taip seniai JAV Los Andžele kažkoksai PCP apsivartojęs jaunas septyniolikmetis narkomanas peiliu sukapojo šešiametį vaiką, nupjaudamas jam galvą, o paskui paaiškėjo, kad šitaip padarė dėl to, kad tas šešiametis jo manymu kėlė grėsmę jo dvylikametei sesutei. Žodžiu, PCP apsivartojęs jaunuolis nutarė ją apgint - štai jums ir prašom. Pastebėtina, kad atsipeikėjęs nuo to apsinešimo, vyrukas labai stebėjosi, nes kažko panašaus neatsiminė, bet kai jam parodė faktus, tai pats nuo savęs taip pakraupo, kad paskui bandė nusižudyt kalėjimo kameroje.
Visgi kai kurie ganėtinai dokumentuoti fenciklidino atvejai yra išvis užribiniai. Štai pavyzdžiui, žinoma tokia istorija, kur vienas apsiėdęs PCP narkomanas nusivedė į vonią savo du šunis, pasiėmė skutimosi peiliuką ir stovėdamas priešais veidrodį, nusipjaustė nuo veido visas mėsas, nosį, lūpas, ausis ir išvis viską, ką tik galėjo, visas tas nuopjovas sušerdamas tiems šunims. O paskui visas patenkintas grįžo pas savo draugelius, kurie, nors ir patys buvo apsinarkašinę, susiparino taip, kad nuvežė vyruką pas daktarus. Kadangi durnius buvo apsinarkašinęs tiek, kad skausmo nejautė, tai skausminio šoko išvengęs, liko gyvu, bet atrodo, dėl fenciklidino sukeltų smegenų pažeidimų taip ir liko daržove visam likusiam gyvenimui. Skirtingi autoriai (Vernon Geberth ir Joseph Sacco) pateikia kiek skirtingas istorijos versijas, bet panašu, kad faktas visgi tikras[1]
Tarp kitko, kartais vis išlendančios istorijos, kaip JAV policininkai, tazeriu nukalę kokį nors narkomaną, paskui jam dar suvaro krūvą tazerio dozių, o paskui surakina antrankiais ir dar suvaro tazeriu - ne šiaip sau. Pakanka vieno susidūrimo su kokiu nors PCP gerai apsivartojusiu, ir jei įtarimų dėl PCP yra, tai norų bent minimaliai rizikuoti neliks. Taip taip, ant jų netgi tazeris ne visada suveikia.
Tipinės PCP vartotojų baigtys
Taip ar anaip, PCP vartojimo pikas, JAV buvęs apie kokius 1970-1980 metus, jau seniai pasibaigė ir nunyko, tad šito brudo gauti nelabai ir įmanoma. Nunyko tas reikalas dėl kelių skirtingų, tačiau labai svarių priežasčių:
- Fenciklidino apsivartoję ir didvyriais pasijutę veikėjai kraštutinai dažnai pakliūna į visokius nelaimingus atsitikimus, ypač apsirūkę labiau, nei reikia. Tiek dažnai, kad tas pavadinimas - "angel dust", kaip sako, reiškia ne kad vartotojai angelais jaučiasi, o kad jie su angelais bendraut iškeliauja. Kadangi visokie PCP tirpalai ir pan. pasižymi labai nestabiliomis koncentracijomis, tai per didelės dozės būdavo kraštutinai dažnos. Atitinkamai - ir visokių nelaimingų atstikimų nesaikingai daug. Kai kuriais skaičiavimais, maždaug vienas iš 20 pavartojimų baigdavosi ligoninėje ar išvis lavoninėje.
- Kadangi nuo PCP labai tipiškai kyla stipri amnezija - vartotojas neatsimena nei kaifo, kurį gal ir jautė, nei tų nesąmonių, kurias išdarinėjo pats ar kurias darė jo narkomaniški draugai. Tai labai padeda PCP vartotojams vėl ir vėl vartoti jį. Kitaip tariant, vieną kartą pakliuvęs į nelaimingą atsitikimą ir išgyvenęs traumatologiniame, PCP vartotojas nieko neatsimena ir nutaria, kad čia gal šiaip kažkas jam kažką padarė, o ne kad jis pats sugalvojo savo magiškomis galiomis autobusus gatvėje stabdyt. Tai ir vėl pavartoja, ir vėl pakliūna į kokį nors atsitikimą. Taip kad baigtis būna galų gale patikima.
- Dėl jau minėtos amnezijos, labai neretai būdavo, kad pavartoję PCP, pacientai užmiršdavo, kad pavartojo ir dar kartą pavartodavo. O tada vėl užmiršdavo ir vėl pavartodavo. Taip perdozuodavo iki tiek, kad ir numirdavo, gavę kelis kartus daugiau, nei reikia. Tai čia irgi toksai rezultatas aiškus.
- Dėl sukeliamų stiprių lomkių ir dusinančio išsekimo fenciklidinas padeda vartotojams greitai persimesti prie heroino, ypač dar kombinacijose su kitais stimuliatoriais ir numirti natūralesniu narkomaniško nusibaigimo dėl perdozavimų, išsekimo ir visokių ligų būdu, o ne užsimušant nenatūraliuoju būdu. O heroinas ir šiaip pribaigia savo vartotojus, o jei tie su stimuliantais vartoja, tai pribaigia labai sparčiai.
- Nuo PCP susidaro tos pačios Olney vakuolės, kuriomis ir nuolatiniai ketamino vartotojai pasižymi. Žmogiškai kalbant, smegenyse ima rastis burbuliukai, kitaip tariant, tiesiog fiziškai žmogus gana greitai tampa silpnapročiu degeneratu, kuris net neatsimena, ką jis ten tokio vartodavo ir koks jo vardas. Tokie gyvais likę zombiai kitiems narkomanams tampa puikiu signalu, kad geriau šito dalyko vengti.
- Skirtingai nei kitais atvejais, policija visur į fenciklidimo plitimą reaguoja kraštutinai jautriai, netgi paranoiškai, neretai įtraukdama į dilerių, importuotojų ir sintetintojų paiešką ir saugumą, nes čia ne kokie nors magelius vagiantys ir tyliai padvesiantys heroinščikai gaunasi, o realūs manijakai, dėl kurių siautėjimo ir eiliniai policininkai rizikuoja būti užmuštais, ir aukščiausi policijos vadai rizikuoja būti išmestais iš darbo. Todėl PCP apsivartojusius daugeliu atvejų būna paprasčiau nušaut, nei kaip nors gydyt, o platintojus pasodinti už bet ką, net jei įrodymų trūksta, nes taip visvien mažiau problemų visiems.
- Galų gale, ir visokie pogrindžio gamintojai yra atradę dar paprasčiau gaminamų, pigesnių ir dar greičiau užsodinančių ant sistemos preparatų, ypač sintetinių opioidų, taip kad niekam tai nerūpi.
Žodžiu, kad per daug nekalbėt, tai čia paprastai: PCP šiais laikais nepopuliarus ir nemėgstamas, nes labai jau dažnai jo vartotojai užsimuša arba palieka besmegeniais, o ir šiaip jo tiesiog neliko beveik. O dažniausiai jei koks dileris jo pasiūlo kažkam, tai paprastai būna arba koks fentanilas, ar kokie nors šiaip psichodelikai, arba šiaip koks nors mišinys iš meskalino ir kokaino, nors apie panašius mišinius reikia pasakyti, kad nuo jų irgi kartais panašiais efektais, kaip nuo PCP būna.
Kita vertus, įdomus yra ir kitas reikalas: kadangi fenciklidinas yra smarkiai veikiantis, tai laiks nuo laiko būna, kad jį kokie nors dileriai visgi pabando pardavinėti vietoje ko nors kito. Dėl labai blogos reputacijos paprastai niekas nei negalvoja pardavinėti, kaip paties fenciklidino, o pakišia vietoje esą THC ar dar ko nors. Taip kad turėkit omeny.
Todėl čia visgi tą PCP mes aprašome tiesiog istoriniais-pažintiniais tikslais, kad neapsigautumėte kartais. Nes kai kurie gandai sklando, jog kadangi daugelis primiršo, tai dyleriai pasaulyje vėl pradeda šitą daiktą platint, durnių ieškodami.
Dar visokios smulkmenos apie PCP
Fenciklidinas arba PCP tarp medikų yra žinomas dar ir dėl panašumo į ketaminą, nors pastarasis veikia daugel kartų silpniau ir nesukelia tokių nesveikų psichozių. Vienok ir vienas, ir kitas ilgainiui kelia tas Olney vakuoles, kas reiškia, kad smegenyse atsiranda krūvos mažyčių burbuliukų, kurių daugėja, daugėja, pakol smegenys pasidaro kaip suputojusios.
Visokios pagirios ir lomkės nuo PCP primena tas, kurios kyla nuo opioidų, tačiau yra ir savų niuansų: kraštutinai padidėja jautrumas skausmui, pacientas būna neadekvačiai dirglus, nors kartu apsnūdęs, lėčiau reaguojantis. Panašiai kaip ir barbitūratų atveju, pasitaiko konvulsijos. Būdingas ir kraštutinio nuovargio pojūtis, skausmai kauluose ir raumenyse, labai staigi nuotaikų kaita, agresyvumas, kartais haliucinacijos.
Dėl to, kad fenciklidino vartotojams jau po pirmos dozės būna pagirios panašiai, kaip ir nuo kokaino, o vėliau ir kraštutinai stiprūs ir ilgai besitęsiantys abstinencijos sindromai, panašūs į heroino keliamus, skaitosi, kad fenciklidinas yra narkotikas, patikimai sukeliantis narkomaniją jau nuo vienos dozės.
O dar Tarybų Sąjungoje, kur nebuvo narkomanijos, tai visgi buvo fenciklidinas, bet tik labai trumpai ir neilgai, pakol buvo bandoma jį vartoti nuskausminimui operacijose. Vienok PCP narkomanų siautėjimus ten cielu dešimtmečiu anksčiau sukėlė ciklodolas, kuris chemiškai nemenkai primenantis PCP.
Visokie šaltiniai beigi nuorodos
Tai čia žemiau pavardinti visokie šaltiniai beigi nuorodos straipsnio melagingumui paneigti arba patvirtinti. Pipedija niekaip negali garantuoti ar atsakyti, kad nuorodose surastas turinys neatitiks tiesos irba melo.
| ||
| Opioidai: | ||
| Psichodelikai: | ||
| Stimuliantai: | ||
| Kiti visokie: | ||
| Dar skaitinių: | ||