Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Sidnokarbas
Sidnokarbas arba mezokarbas (lot. Mesocarb, Sidnocarb, Sydnocarb, rus. Сиднокарб, Мезокарб) - unikalus sovietinis išradimas, kaip ir koksai promedolas, tik jau ne nuskausminimui, o stimuliantas pilnavertis.
Sidnokarbas išrastas gal apie kokius 1960, kai paaiškėjo, kad amfetaminas ir metamfetaminas nelabai tepadeda ilgai dirbti stachanoviškomis tvarkomis po 18-20 valandų į parą, nes darbininkai gan greitai išlūžta, pakliūna į ligonines ar išvis, apsiriję tablečių, ima nesąmones daryt. O kai amfetaminą (ten vadintą kaip fenaminas) ir metamfetaminą (ten vadintą kaip pervitinas) ėmė ribot, tai paaiškėjo, kad kyla problemų, kai reikia žmonėm dirbti neįmanomomis sąlygomis. Taip kad jau 1971 metais sidnokarbas paleistas plačion apyvarton, kur sparčiai išpopuliarėjo.
Tai taip jau gavosi, kad sugalvojo tokį vaistą, kuris esą jokių pasekmių blogų neduoda, jokių euforijų ir pripratimo nesukelia, ir dar nesukelia abstinencijos sindromo, ir išvis yra visapusiškai geras. Tai gavosi aišku, kaip ir įprasta su visais tais pasekmių, pripratimų ir lomkių nesukeliančiais narkotikais - paaiškėjo, kad preparatas pasekmių sukelia krūvas, o narkomanais nuo jo tampama tik sunkesniais, o paskui dar visokių dar blogesnių dalykų paaiškėjo.
Medicininės sidnokarbo savybės
Sidnokarbas pasižymi praktiškai visomis tomis savybėmis, kurias turi ir amfetaminas, tik kad poveikio įsivažiavimas ne toks staigus, trukmė gerokai ilgesnė, o tuo pačiu ir lomkės būna sunkios ir gerokai ilgesnės, nei nuo daugumos kitų stimuliantų. Oficialiai esą paskatina širdies ir kraujotakos sistemos darbą, padeda apsisaugoti nuo neigiamų šalčio sukeliamų pasekmių (išplėsdamas periferines kraujagysles ir skatindamas kraujotaką, sumažina nušalimų tikimybę), skirtas asteninėms ir sumažėjusio darbingumo būsenoms gydyti.
Yra visgi keli įdomumai: sidnokarbas kartais netikėtais būdais sukelia kažkokių ten trombų atšokimą nuo kraujagyslių sienelių, dėl ko pasitaiko visokių smulkių ir didesnių infarktų bei insultų. Dar prasčiau, kad dėl ilgesnio poveikio žmones ima kamuoti užsitęsianti nemiga, kuri panašiai kaip ir baltų arklių atveju nejučia pereina į visišką deliriumą su haliucinacijomis. Ir paskui jau prasideda visiškai nekontroliuojami veiksmai, kur žmonės ima išdarinėti kažkokius biesus, apimti visiško sąmonės aptemimo, kurio paskui nei neprisimena.
Dar vienas įdomus dalykas, kad dėl ilgalaikio sidnokarbo vartojimo kylantis abstinencijos sindromas turi įdomumų - tai ne tik kokios lomkės, kaip būna nuo kitų stimuliantų, bet dar ir klaikaus sunkumo depresija, kur stogas pavažiuoja į būties beprasmiškumo klausimus ir neįtikėtinai dažnai baigiasi savižudybėmis. Todėl esant sidrnokarbo priklausomybei, hospitalizacija privaloma. Depresijos gydymas - natūralu, kad taikant neuroleptikus ir ECT arba dar kaip nors pagal gydytojo psichiatro sprendimą. Prognozės gan prastos, nes depresijos priepoliai būna linkę tęstis kelerius metus, užeina jie visiškai netikėtai ir labai staigiai, negana to, dar ir su haliucinacijomis (kas šiaip jau labai nebūdinga normalioms depresijoms).
Oficialiai sidnokarbą prirašinėdavo nuo fizinio išsekimo, depresijų ir panašių dalykų, kas išties reiškė, kad kai kuriose amžiaus statybose ar šachtose duodavo kokiems nors kalnakasiams ar statybinikams, kad tie dirbtų po tas 18-20 valandų per parą, kai reikia. Ir kad skirtingai nuo kokio amfetamino, paskui nevartotų tam, kad kaifą gaudyt. Ale paaiškėjo, kad niekas nesikeičia - vartoja kaip vartoję ir kaifui, tiktai dėl ilgesnės poveikio trukmės, dar ir lėtiniai apsinuodijimai kartais kyla.
Sovietmečiu sidnokarbas buvo ganėtinai populiarus - ir studentai jį neretai ėsdavo, ir kareiviams būdavo prirašomas, kai tie kokiuose nors veiksmuose dalyvaudavo (pvz., Afganistane ar Černobylyje) - tabletės būdavo šiaip dalinamos, arba tiesiog įdedamos į pagerintą AMI tipo vaistinėlę.
| ||
| Opioidai: | ||
| Psichodelikai: | ||
| Stimuliantai: | ||
| Kiti visokie: | ||
| Dar skaitinių: | ||