Lockheed F-104 Starfighter

Amerikiečių naudotas F-104, visas blizgantis.

Vokiečių naudotas F-104, su gražiais dviem papildomais pakabinamais kuro bakais.

Lockheed F-104 Starfighter - vienas iš pirmų serijinių viršgarsinių lėktuvų, amerikiečių naikintuvas iš gana ankstyvų Šaltojo karo laikų. Pradėtas bandyti 1954, o į ginkluotę priimtas 1958 metais.

Lockheed F-104 Starfighter garsėjo kaip labai greitas, tačiau nelabai manevringas naikintuvas, pasižymintis ne itin geru naikintuvu, todėl nelabai mėgstamas. Kitą vertus, būtent su šiuo naikintuvu įvairių NATO valstybių oro pajėgos įsitikino, kad ir lėktuvų panaudojimo efektyvumas, ir jų katastrofos - ne tiek pačių naikintuvų kokybės, kiek jų organizavimo tvarkos ir panaudojimo adekvatumo pasekmė.

Sukurtas kaip dideliems aukščiams skirtas greitas naikintuvas, jis paskui buvo naudojamas kaip atakos lėktuvas, skirtas naikinti antžeminiams taikiniams, o taip pat ir kaip bombonešis. Būtent su tuo siejama dauguma šio naikintuvo katastrofų. Vokietijoje pramintas našlių darytoju, naikintuvas tenai turėjo labai prastą šlovę, nors Vokietija šių lėktuvų buvo įsigijusi daugiausiai pasaulyje, netgi daugiau, negu JAV.

Kuriamas šis naikintuvas, kaip maksimaliai pigus ir kartu maksimaliai greitas, todėl pirmos versijos buvo labai paprastos - skirtos tik veikimui dieną, turinčios labai primityvų radarą, kuris veikė greičiau kaip tolimatis, skirtas ginklams koreguoti. Kai JAV ėmė užsakinėti viršgarsinius naikintuvus, kaip tik keitėsi JAV oro pajėgų doktrina - vietoje dominavimo mūšiuose tarp naikintuvų, dėmesys pradėtas kreipti į galimybę anksti susekti ir numušti atskrendančias priešo bombonešių grupes, o tam reikėjo galingų radarų. Tuo pat metu atsirado ir reikalavimai žemės taikinių atakoms, kur Starfighter naikintuvai nebuvo pajėgūs, nes nešė labai nedaug krovinio. Lockheed kompanija nespėjo modernizuoti naikintuvų pagal JAV užsakymą, tad laimėjo kitos firmos.

Taigi, daugumą Starfighter naikintuvų nusipirko kitos NATO šalys, o ne JAV. Tiesa, kitoms šalims jau buvo parduodamos smarkiai modernizuotos vėlesnės versijos, turinčios kardinaliai pagerintus variklius, radarus ir padidintus kuro bakus, dėl ko šie naikintuvai jau galėjo ir efektyviai kovoti prieš strateginius bombonešius, ir vykdyti antžeminių taikinių atakas, skirsdami žemame aukštyje.

Daugeliui anuomet šie lėktuvai įsiminė kaip itin grakštūs, vos ne kosminiai aparatai, visa savo išvaizda kalbantys apie didžiulį skrydžių greitį.

Vienok skrydžių greitis buvo didelis, bet lėktuvų gedimai buvo dar greitesni. Tą labai aiškiai rodo statistika: iš kiek daugiau, nei 2500 pagamintų lėktuvų per eksploatacijos laiką nukrito ir sudužo:

• 25 lėktuvai iš 547 - JAV
• 41 lėktuvas iš 100 - Belgijoje
• 138 lėktuvai iš 368 - Italijoje
• 292 lėktuvai iš 916 - Vokietijoje
• 110 lėktuvų iš 238 - Kanadoje
• 6 lėktuvai iš 43 - Norvegijoje
• 0 lėktuvų iš 21 - Ispanijoje

Dar nenustatytas kiekis sudužo kitose valstybėse, kurios per eksploatacijos laiką šitokiu sudužimo būdu prarado maždaug 10-25% šitų naikintuvų.

Kaip parodė vėlėsni tyrimai ir skandalai, ypač tie, kurie apie 1970 vyko Vokietijoje, daugiausiai bėdos buvo susijusios su tuo, kad šiuos lėktuvus nuolat bandyta naudoti ne pagal paskirtį - ne kaip stratosferinius naikintuvus, o kaip žemai skrendančius atakos lėktuvus ar bombonešius. Žemuose aukščiuose lėktuvai gaudavo per dideles apkrovas, dėl stiprios trinties į orą įkaisdavo, paskiros dalys deformuodavosi ir taip toliau. Dėl to ir lėktuvai gesdavo. Negana to, žemame skrydžio aukštyje viršgarsinis lėktuvas turėdavo mažai šansų išsisukti nuo kokių nors kalvų, kitų lėktuvų ir panašiai, ypač dar turint omeny, kad tai buvo vienas iš pirmų, netobulų viršgarsinių naikintuvų.

Tose šalyse, kur šie lėktuvai naudoti pagal paskirtį - aukštuminiams skrydžiams - tenai ir katastrofų nelabai būdavo, jos būdavo kaip retos išimtys.