Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Psichikos degeneracijos procesas

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
(Nukreipta iš Degeneracijos procesas)
Jump to navigation Jump to search

Psichinės degeneracijos procesas arba neretai psichiatrijoje pavadinamas kaip tiesiog procesas - tai toksai didysis procesas, apie kurį nuolat vis pasakojo didysis akademikas Andrejus Snežnevskis, kuris šitą procesą kišo visur į visokius vadovėlius ir pagal jį aiškino, kad visi psichikos sutrikimai yra degeneracija, kuri yra bendra visiems ir tiesiog pasireiškia skirtingais simptomais.

Pagal Snežnevskio proceso aiškinimą, viskas prasideda nuo paprasčiausios astenijos, kuri yra toksai tiesiog kaip ir silpnumas, lėtinis pervargimas ar šiaip jėgų trūkumas. Paskui, vykstan degeneracijai, prasideda kokia nors depresija, kuri yra didesnis silpnumas ir bejėgiškumas, dėl kurio žmogus jau darosi nelabai darbingas. Dar paskui prasideda šizofrenija, kur žmogus visai degraduoja, o jau paskui būna marazmas, kur žmogus pavirsta į visišką daržovę.

Visą šitą degeneracijos procesą Snežnevskis su savo mokiniais demonstravo daugybe bandymų, ypač daug jų buvo daroma Serbskio institute. Psichikos degeneracijos proceso teorija buvo pagrindas visai sovietų sukurtai baudžiamąjai psichiatrijai.


Psichikos degeneracija pagal Snežnevskį

Visų degeneracijos proceso atvejų esmė dažniausiai būdavo labai paprasta:

  • Žmogus, kuriam asteninis sindromas, gydomas neuroleptikais, bet nuo tų neuroleptikų prasideda smegenų pažeidimai ir paciento būsena blogėja
  • Ilgainiui, jei pacientas vartoja neuroleptikus ir po išrašymo iš ligoninės, tas blogėjimas pavirsta į nuolatinę sunkią depresiją
  • Jei pacientas meta neuroleptikus, išsivysto specifinis neuroleptikų nutraukimo sindromas, kurio esmė - psichozė su manija
  • Ir vienu, ir kitu atveju pacientas dėl blogėjančios būsenos vėl hospitalizuojamas ir jam jau pritaikoma diferencinė diagnostika, kuri parodo, kad čia šizofrenija
  • Po tolimesnio gydymo neuroleptikais, paciento būsena ilgainiui po truputį blogėja ir blogėja, kol išsivysto realiai ilgalaikiai ir sunkūs smegenų pažeidimai

Toksai procesas būdavo susijęs su keliomis baudžiamosios psichiatrijos problemomis:

  • Bet kokių psichikos sutrikimų suvedimas į tą pačią šizofreniją ir su tuo susijęs neuroleptikų (antipsichotikų) skyrimas
  • Visiškai sistemingas neuroleptikų (antipsichotikų) skyrimas atvejais, kur neuroleptikai ne tik nepadeda, bet dar ir smarkiai pablogina paciento būklę (pvz., astenija, depresija ir pan.)
  • Bet kokio nesėkmingo gydymo vertinimas, kaip esą "per silpnas neuroleptikų poveikis", dėl to skiriant dar didesnes ir dar stipriau veikiančių vaistų dozes
  • Milžiniškos, kartais daugiau kaip 10 kartų efektyvias ar netgi leistinas terapines viršijančios neuroleptikų dozės, kurios dėl per didelio kiekio greitai pažeidžia smegenis

Akivaizdu, kad sovietinės psichiatrinės ligoninės pačios ir sukeldavo visus smegenų pažeidimus, taikydamos "gydymą", tačiau tų sužeidimų ne tik nepripažindavo, bet ir pateikdavo, kaip įrodymus, kad žmogus serga kokia tai sunkia liga.

Daugeliu atvejų visą dirbtinai sukeltą degeneraciją dar papildomai pablogindavo ir pagreitindavo tokie nežmoniški "gydymo" būdai, kaip insulino komų terapija ar elektrokonvulsinė terapija, po kurių žmonės realiai virsdavo daržovėmis. Savaime aišku, žmogaus būsenos pablogėjimas vėl eilinį kartą būdavo aiškinamas tuo, kad čia esą psichikos degeneracijos procesas toksai baisus ir sunkus, o gydytojai visų priemonių imasi, kad tik lengviau būtų.

Baudžiamojoje psichiatrijoje tokia degeneracija būdavo kraštutinai patogi: režimui netinkami asmenys greitai numarazmėdavo, nudurnėdavo ir aplinkiniai gaudavo įrodymus, kad esą jei žmogus kalbėjo prieš valdžią - tai jau tikrai, kad psichikos ligonis.


Psichinės degeneracijos teorijos kilmė

Pagal savo kilmę nervų sistemos degeneracijos teorija siekia labai senus laikus - ją pirmas iškėlė dar toksai Jean-Martin Charcot, vėliau pagarsėjęs tuo pat metu ir kaip psichiatrijos pradmenų klojėjas, ir kaip didžiausias visų laikų psichiatrijos šarlatanas. Pagal jį visi psichikos sutrikimai, įskaitant ir bet kokias neurozes esą kyla dėl to, kad kažkokiu būdu suyra neuronai - kitaip tariant, smegenis sudarančios ląstelės. Kai ląstelės suyra, tai ir prasideda psichikos sutrikimai.

Emil Kraepelin ir vokiška degeneracijos teorija

Vėliau, apie XXa. pradžią, šitą pačią Charcot idėją vystė toksai Emil Kraepelin, kuris aptiko realių panašumų tarp neurosifilio ir kai kurių kitų psichikos ligų. Anuo metu neurosifilis buvo priskiriamas psichiatrijai, čia tik dabar jau neurologija. Tieas, Emil Kraepelin neapsiribojo vien šita teorija. Pagal jį ne tiktai psichika degeneruoja, irdama dėl kokių tai neaiškių paslaptingų priežasčių, bet dar tas psichikos degeneravimas ir perduodamas paveldėjimo būdu, dėl ko prasideda masinis degeneracijos plitimas, o jei dėl to kaip nors nenaikinsi visų, kas serga psichikos ligomis, tai visa vokiečių nacija degeneruos ir taps silpnapročiais.

Jau vėliau visokie Emil Kraepelin mokiniai nacių valdomame III Reiche išplėtė tą degeneracijos teoriją tiek, kad surengė pradžioje Aktion T4 programą, o paskui ir visą Holokaustą.


Sovietinė baudžiamoji psichiatrija ir smegenų degeneracijos teorija

Paraleliai naciams, Stalino laikais, ėmė kurtis sovietinė baudžiamoji psichiatrija, kurios veikėjams šita teorija apie smegenų degeneraciją labai patiko. Ypač patiko būtent tam pačiam Andrejui Snežnevskiui, nes pagal šitą teoriją buvo galima pasakyti, kad žmogui šiuo metu gal tik šiaip nuovargis ar nervingumas, bet tai jau reiškia, kad čia pradinė šizofrenijos stadija - nes gi vyksta procesas, per kurį viskas išsivystys.

Taigi, tai reiškė, kad jei tik koks nors sovietinis psichiatras pastebėjo kokį nors psichikos sutrikimą, tai reiškia, kad vystosi šizofrenija. Pradžioje - latentinė šizofrenija, o paskui - jau ir kokia nors kitokia, pvz., paranoidinė šizofrenija ar panašiai. O netgi jei šizofrenija kažkodėl nesivysto ir neišsivysto - nu tai tada reiškia, kad čia vangioji šizofrenija.

Kaip ir pagal nacius, taip ir pagal sovietus buvo laikomasi nuostatos, kad visa šita šizofrenija yra genetiškai perduodama, tad jei kas nors susirgo šizofrenija, tai ir visi giminaičiai irgi turi būti įtartini, o ką nors apie juos įtarus - išsyk irgi diagnozuojami, kaip šizofrenija sergantys. Baudžiamojoje psichiatrijoje tai buvo labai patogu, nes leisdavo labai staigiai ir lengvai užčiaupti visus disidentų ar šiaip kuo nors nepatenkintų žmonių giminaičius.

Štai taip psichikos degeneracijos teorija tapo visos sovietinės psichiatrijos pagrindu.


Šiuolaikinis mokslas ir psichikos degeneracijos teorija

Apie tą pačią XXa. pradžią ėmė rastis daugiau supratimo apie psichikos sutrikimus - kad daugelis iš jų yra psichogeniniai, t.y., tai, kas dabar įvardinama kaip neurozės ar PTSD. Kiti pastebėjimai buvo, kad daugybė sutrikimų, kaip kad autizmas ar asmenybės sutrikimai niekaip nesivysto ir yra stabilūs visą žmogaus gyvenimą - t.y., išvis ne jokia ne liga, o tiesiog tokia kitokia tam tikrų žmonių smegenų savybė. Taigi, normali psichiatrija nuo visokių fiziologinių teorijų ėmė trauktis. Iš esmė, pagal tą gan skeptišką požiūrį į visokias fiziologines degeneracines teorijas ir galima atskirti šiuolaikinius, adekvačius psichiatrus.

Išties būna atvejų, kai neuronus pažeidžia ilgalaikiai nykimo procesai. Tarp žinomesnių atvejų yra tas pats jau aukščiau minėtas neurosifilis, o taip pat Alzheimerio liga, aterosklerozė, toksoplazmozė, kai kurie autoimuniniai sutrikimai ir panašios lėtinės, ilgai trunkančios ir ne visada pagydomos ligos. Kartais kai kuriais simptomais jos išties gali priminti schizofreniją.

Pati schizofrenija šiuo metu irgi vis dažniau jau vertinama, kaip galimai tiesiog sindromas, už kurio gali slypėti įvairūs kiti susirgimai, pvz., kad ir lėtinės infekcijos, pažeidžiančios smegenis ar dar kokios nors problemos, turinčios liekamuosius reiškinius. Tačiau šios ligos nėra jokia mistinė degeneracija - tai tiesiog ligos.

Dauguma psichikos sutrikimų išvis nieko bendro neturi su jokiais nervų sistemos pažeidimais, o susiveda į du reiškinius - neuromediatorių disbalansą ir įvairius traumų ir neurozių pobūdžio sutrikimus.