Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Blackburn Buccaneer
Blackburn Buccaneer - vienas iš sėkmingiausių visų laikų planetos atakos lėktuvų, pradėtas bandyti Jungtinėje Karalystėje dar apie 1958 metus, o įvestas į ginkluotę 1962 metais. Pagaminta tebuvo vos 211 šių lėktuvų, visi pradžioje skirti lėktuvnešiams.
Lėktuvas buvo sukurtas, kaip asimetrinis atsakas naujiems sovietiniams Sverdlov klasės kreiseriams, kuriuos masiškai, nelabai adekvačiais kiekiais pradėjo statyti Josifas Stalinas, planavęs SSRS laivyną išauginti iki vieno didžiausių pasaulyje kiekių, kad galėtų kariauti jūrų karus prieš JAV ir Jungtinę Karalystę. Nauji sovietų kreiseriai, be viso kito, turėjo ir kraštutinai stiprią priešlėktuvinę gynybą bei galingus radarus, nes II Pasaulinio karo patirtis rodė, kad aviacija yra didesnis pavojus laivams, nei kiti karo laivai.
Britų atsakas buvo nekurti krūvos geresnių kreiserių ar naikintojų, o sukurti tam skirtą specialų atakos lėktuvą, kuris galėtų skristi tiek žemai ir greitai, kad galėtų prasimušti per radarų stebėseną, atakuoti laivus, o tada pasprukti anksčiau, nei bus numuštas. Lėktuvas turėjo skristi ypatingai žemai, vos kelių metrų aukštyje ir tik likus iki taikinio maždaug 20 kilometrų nuotoliui, staigiai daryti kylantį manevrą, kurio metu įgreitintų laisvai krentančias bombas ir jas paleistų balistine kylančia trajektorija į taikinį. Bombos turėjo nuskrieti gana didelį atstumą ir nukristi į taikinį, tuo tarpu lėktuvas tuo metu turėjo jau spėti apsisukti, nusileisti į tą aukštį, kur jo vėl nebemato radarai ir pabėgti. Toksai bombardavimas buvo numatytas naudojant ir įprastas bombas, ir atomines bombas.
Kad lėktuvas galėtų gerai maneveruoti, viršydamas įprastinius kritinius atakos kampus, o taip pat būtų stabilus, esant itin mažiems kilimo ar leidimosi greičiams (tai svarbu lėktuvnešiams), lėktuve buvo įvestas aktyvus paviršinio srauto valdymas (anglų kalba - boundary layer control), kas reiškė, kad dalis reaktyvinio srauto yra per vamzdžius paduodama į įvairias sparnų ir vairų vietas. Tokio lygio technologijos iki šiol laikomos supermoderniomis, labai sudėtingomis ir naudojamos tik išskirtiniais atvejais, pagrindinai tik VTOL tipo lėktuvuose.
Dėl savo išskirtinių savybių Blackburn Buccaneer gavosi vienu iš tokių legendinių lėktuvų, kad net ir šiuo metu matomai nėra tokių, kurie jį savo manevringumu pralenktų žemuose skrydžiuose, kur lėktuvas turi būti ir labai stabilus, ir prognozuojamas, ir kartu kraštutinai manevringas, kad galėtų gerai laikyti tinkamą skrydžio aukštį ir kryptį. Normalus Buccaneer skrydis gaudavos nepaprastai žemame aukštyje - jei tik paviršius būdavo lygus, lėktuvas galėjo skristi maždaug 1-2 metrų aukštyje. Stabilų lygį padėdavo išlaikyti dar ir oro pagalvė, kuri susidarydavo po lėktuvu, padėdama išlaikyti stabilų tarpą tarp lėktuvo ir žemės paviršiaus.
Kaip pasakojo vienas JAV karinių oro pajėgų karininkas, kurį paėmė į skrydį virš Anglijos laukų: "mes skridome tokiame žemame aukštyje, kad lėktuvui reikėjo papildomai pakilti, kad jis praskristų virš pievose besiganiusio arklio".
Paradoksas, bet šis lėktuvas dėl savo specifiškos pirminės paskirties ilgai buvo ignoruotas ne tik kitose pasaulio šalyse, bet ir pačioje Jungtinėje Karalystėje. Kadangi Blackburn Buccaneer buvo skirtas lėktuvnešiams, jį visiškai ignoravo sausumos pajėgos. Dar vienas paradoksas, bet kai apie 1970 metus pasaulyje ėmė keistis visos smogiamosios aviacijos konceptas iš aukštuminių skrydžių į žemus prasiveržimo skrydžius, britai jau turėjo tam skirtą gatavą lėktuvą, kuriuo buvo apginklavę laivyną, bet šių lėktuvų tiesiog ėmė ir atsisakė. Negana to, apie 197x metus britai atsisakė ir lėktuvnešių, dėl ko juos tokios šalys kaip Argentina pradėjo laikyti neigaliais kariauti karo - dėl to prasidėjo Folklendų-Malvinų karas, kuriame Blackburn Buccaneer jau nebegalėjo sudalyvauti, nes lėktuvnešių britai nebeturėjo, nes buvo juos nurašę į metalo laužą. T.y., patys atsisakė savo pajėgų.
Atsisakius lėktuvnešių, Blackburn Buccaneer buvo perduoti sausumos pajėgoms, bet šios lėktuvo nevertino, nes jis buvo ikigarsinis. Kitos valstybės irgi šių lėktuvų nevertino ir nepirko, o vienintele išimtimi tapo Pietų Afrikos Respublika, kuri 1963 metais nusipirko 16 šių lėktuvų pagal sutartį, kur išnuomavo britams kokį tai savo uostą. Ir netgi Pietų Afrikoje šis lėktuvas nebuvo labai vertinamas.
Praktiškai lėktuvas buvo įvertintas tik 1981 metais, kai SSRS vykdė karą Angoloje ir PAR teko kovoti prieš daugybę SSRS, Rumunijos, Kubos ir kitų Socialistinio bloko dalinių, kur buvo didžiuliai kiekiai radarų ir priešlėktuvinių raketų baterijų. Kadangi PAR įprastomis aviacijos priemonėmis buvo visiškai nepajėgi pramušti sovietinės radarų gynybos, jie ėmė ir pabandė sausumoje panaudoti tuos pačius Blackburn Buccaneer pagal tą patį konceptą, kuriam jie ir buvo kurti - superžemais skrydžiais prasimušti per priešlėktuvinę gynybą ir sunaikinti taikinius, kurie yra itin gerai ginami nuo oro atakų.
Paaiškėjo, kad Blackburn Buccaneer dėl savo superžemo skrydžio prasiveržia per oro gynybą taip, lyg jos išvis nei nebūtų. PAR šiais lėktuvais be jokių problemų nušlavė visą sovietinę Angoloje pastatytą priešlėktuvinę gynybą, o ir šios dar nepašalinus, be problemų skraidė ir bombardavo kokius papuola komunistinių pajėgų taikinius. Žodžiu, netgi visai nedidelis kiekis šių lėktuvų daužė SSRS pajėgas taip, lyg šios būtų šūdo krūva, o tos sovietų pajėgos tiesiog nieko negebėjo padaryti, nors buvo aprūpintos ir raketomis, ir daugybe MiG-21 naikintuvų.
Sovietiniai radarai nematė Blackburn Buccaneer lėktuvų, o paleistos sovietų raketos nesugebėdavo jų numušti, nes dėl per žemo skrydžio aukščio, manevruodamos pačios trenkdavosi į žemės paviršių ir susprogdavo. Tuo tarpu sovietinių naikintuvų radarai būdavo nepajėgūs atskirti taikinių nuo žemės paviršiaus.
Tik po to Blackburn Buccaneer buvo pradėti vertinti, kaip lėktuvai, kurie yra realiai unikalūs, tačiau tuo metu, deja, jie jau buvo iš esmės gan pasenę. Britai vėliau labai sėkmingai panaudojo Blackburn Buccaneer kare prieš Iraką (Gulf war) 1991 metais. Pradžioje lėktuvas buvo naudotas kaip pagalbinis, tačiau greitai paaiškėjo, kad dėl galimybės skristi ypatingai žemai ir tiksliai, jis tampa nepamainomu, naikinant tiltus. Tiltai yra objektai, kurie paprastai būna perteklinai saugomi priešlėktuvinės gynybos, bet kartu gana maži, dėl ko į juos pataikyti sudėtinga, ir kartu labai atsparūs, dėl ko netgi pataikymo atveju, tiltas gali išlikti. Taigi, tiltų neišeina sunaikinti dideliu kiekiu mažų bombų, tuo tarpu nutaikomomis bombomis iš didelio aukščio juos bombarduoti sudėtinga, nes jie būna per daug gerai ginami. Šiuo atveju Blackburn Buccaneer dėl itin žemo skrydžio likdavo nenumušami Irako priešlėktuvinei gynybai, o didelės galios bombas nugabendavo itin geru tikslumu.
Visgi jau per Irako karą pasimatė, kad lėktuvas atitarnavo savo, atsirado geresnės priemonės, kaip pvz., didelio tikslumo sparnuotosios raketos ir nematomi lėktuvai, kaip kad F-117, tad Blackburn Buccaneer ėmė darytis nereikalingu. Taip ir gavosi juokingai - britai turėjo geriausią pasaulyje atakos lėktuvą, apie ką patys net neįtarė, kaip neįtarė ir kitos šalys. Supratimas atėjo tik tada, kai tam lėktuvui atėjo pabaiga. Žodžiu, iš ginkluotės Blackburn Buccaneer pašalintas 1994, tačiau specialistų tarpe iki šiol prisimenamas, kaip toksai išskirtinis kariuomenės vadų nesusivokimo, nemokšiškumo ir negebėjimo įvertinti gerą ginkluotę pavyzdys.