Baudžiamoji psichiatrija

Tarybinė psichiatrija - pirmaujanti ir tobuliausia, vienintelė teisinga, nes jos didieji šulai Andrejus Snežnevskis ir Aleksandras Tiganovas - tai neklystantys genijai, sukūrę geriausią psichiatriją pasaulyje. Tiktai ši psichiatrijos mokykla yra teisinga, o visos kitos, ypač amerikoniška DSM bei visokia psichoterapija - tai apsimetėlių ir nemokšų išsigalvojimas, nesąmonė!

Kodėl taip norima apšmeižti tarybinės psichiatrijos pasiekimus? Kodėl jinai vadinama baudžiamąja psichiatrija? Kas davė teisę šitaip šnekėti? Juk psichikos degeneracijos teorija iki šiol niekaip nepaneigta, o jei norite ją paneigti - visada galime jus pagydyti ir ant jūsų tą degeneraciją ir pademonstruoti!

Baudžiamoji psichiatrija - tai ta psichiatrija, kurią visokie antipsichiatrai visur aprašinėja ir skleidžia, nes išties jie nori sužlugdyti psichikos ligų gydymą ir Lietuvos psichiatrinę sistemą. Antipsichiatrai serga aiškiu psichikos sutrikimu, kurį tikrai pavyktų diagnozuoti, jei juos paguldytume į psichiatrinę ligoninę. Galime net neabejoti, kad tai šizofrenija, o jiems reikia skubaus priverstinio gydymo.

Neišsigalvokite čia nesąmonių apie baudžiamąją psichiatriją, nes tokios nėra ir nebuvo. Akademikas Andrejus Snežnevskis aiškiai parodė, kad psichikos sutrikimai - tai degeneracija, krui prasideda įvairiomis formomis, kaip kokios nors neurozės ar netgi ne psichikos sutrikimai, o išvis kažkoks gripas. Nuo neaiškių simptomų prasidėjusi vangioji šizofrenija paskui virsta degradacija ir psichiniu marazmu, tuo tarpu pacientai - kelia grėsmę aplinkiniams!

Jei jūs čia skaitote šitą antipsichiatrų ir šizofrenikų parašytą Pipediją - tai jūs nenormalūs, pas jus jau aiškus defektas, asmenybės sutrikimas sunkioje formoje, autizmas ir šito puslapio sukurta indukuotoji psichozė. Kreipkitės į artimiausią psichiatrinę ligoninę ir pasakykite, kad jums skubiai reikalinga pagalba dėl pipedijos, ji jums paveikė smegenis. Geranoriai gydytojai psichiatrai jums tikrai padės pasveikti.

Nuo teorijų apie baudžiamąją psichiatriją labai gerai padeda aminazinas ir elektrokonvulsinė terapija.

Baudžiamoji psichiatrija rimčiau

Nors dar prieš II Pasaulinį karą sovietai uždarinėjo netinkamus asmenis į psichiatrines ligonines, tai buvo daugiau išimtis iš taisyklės, nei įprasta praktika. Uždaromi būdavo daugiausiai tie įtakingi kompartijos veikėjai, kurių nesigaudavo paprastai uždaryti į kalėjimą. Taigi, tam buvo sukurta kažkiek kalėjimo tipo psichiatrinių ligoninių.

Psichiatrijos naudojimą Josifui Stalinui labai stengėsi prakišti Andrejus Snežnevskis, vienas iš Lysenkos sėbrų. Jis aiškino, kad vietoje kalėjimų naudojimo galima paskelbti visus neįtikusius asmenis psichais, o tada uždaryti į psichūškes neribotam laikui. Gausis, kad lyg ir niekas į kalėjimą nepasodintas, bet kartu bet kas gali būti pasodintas be teismo. Visgi Stalinas laikėsi pozicijos, kad šitaip cackintis su visokia opozicija neverta ir geriau visus tiesiog tremti, uždarinėti į lagerius ar sušaudyti.

Tam, kad būtų galima atseit pagrįsti visą disidentų baudimo teoriją kažkaip atseit moksliškai (nors išties tai buvo pseudomokslas), buvo sukurta ir psichikos degeneracijos teorija, pagal kurią nuo visai silpnų, tik profesionaliems psichiatrams pastebimų sutrikimų prasidėjęs susirgimas visada tik blogėja, niekada negerėja ir galų gale pavirsta į šizofreniją, o jei tai šizofrenija - tai pacientas neatsako už save, todėl jį reikia gydyti per prievartą. Ir netgi jei jokių simptomų nesimato, visvien čia yra vangioji šizofrenija ir taip toliau.

Situacija pasikeitė po Stalino mirties, kai valdžion atėjo Nikita Chruščiovas, kuris šią Andrejaus Snežnevskio idėją labai mielai priėmė. Dar po kiek laiko, kai 1967 metais KGB vadu tapo Jurijus Andropovas, baudžiamosios psichiatrijos vystymas tapo svarbiausiu KGB prioritetu. Prasidėjo milžiniškas daugybės naujų psichiatrinių ligoninių statybos finansavimas, visuose bent kiek juntamo dydio miestuose buvo įvesti psichiatriniai dispanseriai ir t.t.

Esminiai baudžiamosios psichiatrijos vystymo punktai buvo šie:

• Labai išplėsta šizofrenijos sąvoka, į diagnostinius kriterijus sudedant visus požymius, kurie rodytų, kad žmogui nepatinka SSRS ir kompartija
  • Tarp diagnostinių kriterijų buvo įvesti netgi tokie, kaip religingumas, hobio turėjimas, rūpinimasis savo sveikata, kalbos apie valstybės reformą, prieštaravimas įmonės vadovams ir pan.
  • Sunkiau išaiškinamiems atvejams buvo sukurta netgi speciali vangiosios šizofrenijos diagnozė, pagal kurią netgi jokių simptomų nebuvimas buvo laikomas simptomu, įrodančiu, kad žmogus serga šizofrenija (spąstai 22).
• Šizofrenijos diagnozė buvo įvesta kaip neterminuota, paskelbiant, kad šizofrenija yra nepagydoma, o tik susilpninama, bet net ir tokiu atveju besitęsianti. Taigi, žmonės, gavę šizofrenijos diagnozę, niekada jos negalėdavo panaikinti.
• Buvo kraštutinai apribotos visų šizofrenijos diagnozę turinčių asmenų teisės - atimtas teisinis veiksnumas, atimta teisė į aukštąjį mokslą, atimta teisė dirbti bet kokius bent kiek svarbesnius ar geriau apmokamus darbus ir pan.
• Buvo įvesta tvarka, pagal kurią bet kas, turintis šizofrenijos diagnozę, gali būti "profilaktiškai" per prievartą sugaunamas ir uždaromas psichiatrinėje ligoninėje. Tokie veiksmai būdavo pagrindinai atliekami su disidentais, kurie buvo įtariami, kaip galintys protestuoti tam tikromis dienomis, pvz., vasario 16 ar pan.
• Visi asmenys su šizofrenijos diagnoze būdavo "gydomi":
  • Švelnesniais atvejais būdavo "gydomi" tol, kol prisipažins, kad yra psichai ir kad neteisingai kalbėjo prieš sovietus ir kad daugiau taip nebedarys (tai vadinosi "ligos remisija" - t.y., esą ligos palengvėjimas)
  • Sunkesniais atvejais būdavo "gydomi" įvairiais neuroleptikais tol, kol išsivystydavo lėtiniai smegenų pažeidimai ir stipri priklausomybė nuo neuroleptikų (nustojus juos vartoti, prasidėdavo psichozė)
  • Itin sunkiais atvejais disidentams būdavo taikoma šoko terapija, kuri visiškai sužalodavo smegenis, taip "humaniškai" pašalinant disidentus iš bet kokios disidentinės veiklos
• Kad gydytojai psichiatrai sutiktų dalyvauti, persekiojant disidentus, eiliniai gydytojai būdavo įtikinami, kad jie, naudodamiesi psichiatrų galiomis, gali disidentus išsukti, išgelbėti nuo KGB persekiojimų ir kalėjimų
• Kad visuomenė pati atstumtų asmenis, baudžiamus per psichiatrinę sistemą, KGB ėmė kurti didelį kiekį įvairios propagandos, skirtos bet kokių psichikos ligų žeminimui, bet kokių psichikos sutrikimų diskreditacijai.
  • Būdavo užsakinėjamos humoreskos, karikatūros ir pan., skirtos įvairiems laikraščiams ir žurnalams, rodančios bet kokius psichikos sutrikimus kaip visišką nesąmonę
  • Buvo netgi kuriami ir platinami anekdotai apie psichus - atskiras anekdotų žanras, pasakojantis apie durnynus
  • Apie asmenų pakliuvimą į psichiatrinę ligoninę būdavo pranešama tų asmenų darbovietėms, kad pasklistų gandai, kad tie žmonės išprotėjo
• Visą laiką buvo investuojami didžiuliai pinigai į vis naujų ir naujų psichiatrinių ligoninių statybas, kad jos galėtų pilnai pakeisti kalėjimus ir pagal apimtis

Baudžiamosios psichiatrijos dėka SSRS vėlyvaisiais laikais galėjo gan įtikinamai vaizduoti, kad kitaminčių persekiojimas yra gerokai susilpnėjęs, kad šalis esanti demokratiškesnė, nei Stalino laikais.