Baubas

Baubas - archetipinis padaras iš pasakų, labai gerai žinomas tuo, kad juo vaikus visi gąsdina, kad išsineš, jei nemiegos. Tipiškas vaikų fobijų personažas, būdingas gana mažo amžiaus vaikams.

Baubas yra vienas iš geriausiai žinomų Carl Gustav Jung aprašytų archetipinių figūrų egzistavimo įrodymų. Reikalas tas, kad visiškai vienodos pasakos apie baubą yra visiškai visose pasaulio šalyse ir tautose. Skiriasi tik to Baubo pavadinimai. Tačiau pasaka - visur ta pati: kad esą jei vaikas nemiegos ir verks, tai ateis kažkokia pabaisa ir jį pasigrobs ir išneš. Todėl vaikas turi būti užsimerkęs, nejudėti, nespurdėti ir neleisti jokio garso, ir išvis tiesiog miegoti.

Pasakos apie Baubą paplitimas, universalumas ir kartu neįtikėtinai primityvus paprastumas (ji neturi priešistorės, neturi vyksmo, neturi pabaigos, o tiktai teiginį, kad jei vaikas nerimsta - tai jį pagrobs) - tai įrodymas, kad Baubo vaizdinys yra įgimtas.

Kažkurie antropologai ir psichologai spėja, kad Baubas tėra instinkto kuriamas vaizdinys, kuris mažam vaikui sako, kad jis turi neskleisti jokio triukšmo, kad dėmesio į jį neatkreiptų naktiniai plėšrūnai. Kaip žinia, bezdžionės yra negebančios pasipriešinti plėšrūnams naktį, nes neturi tam reikalingo itin gero, jautraus regėjimo. Todėl įvairūs grobuonys, medžiojantys naktį, bezdžionėms kelia itin didelį pavojų. O ypatingai didelis tas pavojus yra mažiems bezdžioniukams, kuriuos gali pasigrobti ir suėsti netgi sąlyginai nedideli kačių šeimos plėšrūnai.

Štai toksai instinktas, kuriantis naktinę baimę skleisti triukšmą, itin padidina tikimybę, kad mažas bezdžioniukas ar vaikas išgyvens. Kartu tas instinktas žmogaus sąmonėje, o ir pasąmonėje įgauna ganėtinai tipišką, atpažįstamą kažkokios paslaptingos, nesuprantamos ir pavojų keliančios figūros pavidalą. Todėl pakliūna ir į įvairių tautų mitologiją.

Beje, naujesniais laikais įvairiose krikščioniškose šalyse Baubas buvo įgavęs ir kitų pavidalų - pvz., kaip Krampus ar Šventas Mikalojus.