Architektūros stiliai

Architektūros stiliai - tai tie stiliai, kuriais statomi pastatai. Senovėje buvo labai svarbūs, nes architektai bandydavo sukurti kokius nors gražius ir išskirtinius pastatus, tad bandydavo išnaudoti visas to meto architektūrines madas, patirtis ir sprendimus. Dabartiniais gi laikais architektūriniai stiliai pavirtę į neegzistuojančius - vietoje jų visur yra utilitarizmas, kuris išties joks ne stilius.

Čia kažkiek žinomesnių jums stilių pavardinsim, pagal jų plitimą Europoje, su būdais juos atpažinti:

• Romaninis stilius - pastatai iš akmens, apvaliomis arkomis, apvaliais skliautais. Plito ankstyvais Viduramžiais, Lietuvoje tokių pastatų nėra, nes nėra tinkamo akmens. Daugoma tokių pastatų - apie kokius 1000 metus iš kažkokio kalkakmenio statytos bažnyčios kur nors Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.
• Gotika - pastatai iš plytų, ankstyvose versijose smarkiai primena romaninį stilių (tiesiog vietoje akmenų plytos), bet ilgainiui darosi vis sudėtingesni, su smailais, aštriais skliautais ir arkomis, o taip pat su daugybe visokių išsidirbinėjimų. Kraštutinis gotikos atvejis - pvz., Onos bažnyčia.
• Renesansas - pastatai, kurie yra tinkuoti, turi gražias formas, bet turi mažai puošybos, o jei kur nors yra puošyba - tai arba būna vienas-kitas didelis paraitymas, arba labai baisios galvos visokios ir panašiai. Gali turėti trikampius stogus, bet tie stogai būna gana aukšti, neretai kaip lygiakraštis trikampis.
• Barokas - išties būtų tas pats renesansinis stilius, bet papildytas didžiuliais kiekiais visokių išraitymų, pagražintų formų, lipdinių ir panašiai. Ankstyvas barokas neturi jokios aiškios ribos nuo renesanso, nes vienas stilius į kitą perėjo nuosekliai besivystant. Vėlyvasis barokas turi ypatingai daug lipdinių, nenormaliai tiesiog. Ypatingai ryškus vėlyvojo baroko atvejis - Petro ir Povilo bažnyčios interjeras. Bendrai tai Lietuvoje labai daug gražių barokinių bažnyčių, čia galim pasidžiaugti.
• Rokokas - būtų tas pats vėlyvasis barokas, bet jau tame lygmenyje, kur kažkam pritrūko netgi ir tokios prabangos. Tai tada viską ėmė daryti iš spalvoto marmuro ir visokių paauksavimų, pereidami į nenormaliai puošnią puošybą. Lietuvoje šito nelabai yra (nors minėta Petro ir Povilo bažnyčia jau turi pirmų rokoko požymių), bet kokie nors imperatorių rūmai kažkur Prancūzijoje ar Austrijoje - tai geras pavyzdys.
• Klasicizmas - tas etapas, kai visus užkniso barokas, o tada architektai atsigręžė į Senovės Graikiją ir ėmė pamėgdžioti tą stiliuką. Pastatai turi trikampius fasadus, bet trikampiai žemi, paplokšti. Ir daug daug visokių kolonų. Ir išvis primena senovės graikų šventyklas. Lietuvoje bene žinomiausias klasicizmo pavyzdys - tai Vilniaus katedra.
• Ampyras - tas vėlyvesnis etapas, kai klasicizmas ėmė kažkuriems architektams nepatikti, nes tipo visi pastatai per daug vienodi - trikampis su kolonomis ir viskas. Ir puošybos per mažai. Tai ėmė statyti visokias nerišlias kolonas, pusiau kolonas, kažkokius bokštus ir bokštelius, vis dar bandydami išlaikyti klasicistinėms artimas formas. Dažniausiai nelabai sėkmingai gaudavosi. Lietuvoje bene žinomiausias ampyrinis pastatas - tai Prezidentūra.
• Neo stiliai arba istorizmas - tai neoklasicizmas, neobarokas, neogotika ir panašiai, plitę XIXa. pabaigoje ir pačioje XXa. pradžioje. Lietuvoje ryškiau išplito neogotika, o kiti stiliai - nelabai. Stilių esmė buvo kažkaip atkartoti, pamėgdžioti senus stilius, nes seni stiliai buvo gražūs.
• Neogotika - vienas iš neo stilių, labiausiai išplitęs Lietuvos bažnyčiose. Bene didžiausias ir ryškiausias atvejis - Anykščių bažnyčia, kuri išvis yra aukščiausia bažnyčia Lietuvoje. Tačiau neogotikinių bažnyčių yra ganėtinai daug, nes jos buvo masiškai statomos po to, kai carinė valdžia panaikino apribojimus bažnyčių statybai. Neogotika primena klasikinę gotiką, tačiau būna daug mažiau proporcinga, su mažiau išraitymų, grubesnė ir ne tokia graži.
• Plytų stilius - kai pastatai tiesiog iš plytų, kažkiek pretenduojantys į neogotiką, bet pernelyg utilitariniai, neproporcingi, vienodi ir nepasižymintys jokiais gotikiniais ar neogotikiniais išskirtinumais. Paprastai tai visokie gyvenamieji pastatai. Lietuvoje išsiskiria du skirtingesni plytų stiliaus variantai - Klaipėdai būdingesnis su daug geresne, realiai prie neogotikos artinančiomis formomis ir raudonomis plytomis. Vilniuje puošyba daug prastesnė, formos labai vienodos, o plytos geltonos.
• Eklektika - mišrūs stiliai, kur architektai bandydavo į vieną dalyką sukišti įvairius stilius vienu metu. Pvz., kokią nors gotiką, baroką ir dar ką nors. Gaudavosi kartais negražiai, o kartais visai pakenčiamai.
• Modernas arba art nouveau - tai toksai iš eklektikos išsivystęs stilius, kuris atsirado, kai pastatais užsiėmė žmonės, turintys realų dailės talentą. Čia buvo jungiama kokie papuola stiliai ir kokios papuola formos, jas dar papildant visokiais lipdiniais ir panašiai. Būdinga, kad pastatai ir jų dalys dažnai būna asimetriškos ir ta asimetrija neretai tampa esminiu elementu, nors patys pastatai gali priminti ir barokinius, ir gotikinius, ir klasicistinius. Lietuvoje nelabai daug tokių pastatų, nors įvairiose Naujamiesčio vietose visgi kažkiek galima atrasti.
• Bauhaus - toksai Vokietijoje susiformavęs architektūros stilius, kur buvo bandoma derinti praktines pastato funkcijas ir visišką paprastumą su visgi gražiomis, dar iš art nouveau atėjusiomis bendromis formomis. Stilius davė pradžią visai šiuolaikinei utilitarinei architektūrai.
• Stalinistinis stilius arba stalinistinis ampyras - įvairūs stiliai, kuriems būdinga juntama disproporcija, labai didelis pompastiškumas, imperiškumas. Stiliai varijuoja nuo pseudoklasicistinio, kaip Profsąjungų rūmai, Mažvydo biblioteka ar Kablys iki stalinistiškai utilitaristinio, kaip Vyriausybės rūmai. Visgi dauguma pastatų pasižymi panašumu į ampyrą, tiktai kad prastą.
• Utilitarizmas - kai pastatai statomi be jokių aiškių idėjų ir formų, bile tik kažkaip tai gautųsi. Absoliuti dauguma dabartinių pastatų, įskaitant ir chruščiovkes, ir visokius stiklainius - tai tiesiog įvairūs konstruktyvistinio utilitarizmo pavyzdžiai.
• Konstruktyvizmas - toksai stilius, kur architektai dar ir tyčia bandydavo parodyti konstrukcinius pastatų elementus, kaip esminę pastatų dalį. Lyginant su utilitarizmu - gal kažkiek gražiau ir proporcingiau, bet šiaip tai tas pats galas.
• Brutalizmas - pastatai, kur viskas buvo tyčia daroma taip, kad atrodytų kuo masyviau ir negražiau, kaip kažkokie grubių brutualių kampuotų formų betono gabalai. Lietuvoje visai atviro brutualizmo nėra, tačiau prie to stiliaus artėja kad ir Nacionalinis dailės muziejus (buvęs revoliucijos muziejus), Dailės parodų rūmai ar Seimas.