Profsąjungų rūmai

Čia ne Profsąjungų kultūros rūmai Vilniuje, o dar 1952 metais pastatyti Metalurgų kultūros rūmai Žemutiniame Tagile. Pagal šito pastato planus vėliau buvo pastatyta nemažai šio pastato kopijų, viena iš jų - Vilniuje.

O štai čia ir yra Profsąjungų kultūros rūmai - be jokio kupolo, centrinis antstatas mažesnis, o ant kolonų yra bbž kokie grafičiai, nors neaišku, ar čia taip stovėjo nuo pastatymo, ar pripaišyta vėliau...

Profsąjungų rūmai pačioje griovimo pradžioje - matosi skylė vietoje buvusios kino teatro salės vakariniame sparne. Per dešimtmečius ten ištisas medžių miškelis suaugo.

Profsąjungų rūmai - toksai tipiškas stalininio ampyro pastatas, pastatytas pagal kokį tai tipinį projektą Vilniuje, ant paties Tauro kalno viršaus, kad iš tolo visiems matytųsi. Pastatas nebuvo gražus, bet buvo didelis ir nekokybiškas, skirtas visokiems kultūros renginiams.

Nors buvo tyčia pastatytas vienoje iš toliausiai matomų miesto vietų, matomas netgi nuo Žaliojo tilto, niekada neatrodė taip, kad bent kiek grožio duotų miestui.

Projektas ir atidarymas

Originalus projektas, kuris buvo kiek modifikuotas - Metalurgų kultūros rūmai Žemutiniame Tagile (rusų kalba - Nižnij Tagil), buvo pradėti statyti 1947 ir pastatyti 1952 ir netgi gavo kažkokią tai visasąjunginę premiją už atseit gerą architektūrą. Lietuvoje statytas pastatas buvo kiek supaprastintas, ir nebūtinai gerąja prasme, nes buvo siekiama smarkiai atpiginti. Kiek tiksliai šio projekto pastatų buvo pastatyta per visą SSRS teritoriją - nėra aišku iki šiol, vienas iš vertinimų - kad apie 14.

Formaliai Profsąjungų rūmai buvo atidaryti 1963 metais, bet realiai dalis statybos darbų dar vyko iki 1971, o vėliau tie patys statybos darbai peraugo į nuolatinius, tačiau beviltiškus remonto darbus. Jau per pirmą dešimtmetį pastato sienos pradėjo skilinėti, taip pat kristi ir tinko gabalai nuo sienų. Pagrindinė priežastis buvo tai, kad pastatą statė sovietinės armijos kareiviai, kurių niekas neprižiūrėjo, tad mūrijimo skiedinys būdavo daromas nekokybiškai, cementas išvogtas, o ir pats skiedinys spėdavo atšalt ir sustingt. Daugelyje vietų, kai nukrisdavo tinkas, cementą iš tarpų tarp plytų būdavo laisvai galima iškrapštyti pirštu - jis būdavo silpnas, kaip smėlis.

Avarinė padėtis

Pastatas byrėjo ir dar sovietmečiu dalis jo pasiekė avarinę būklę, kur žmonės nebūdavo įleidžiami, nes galėdavo nukristi koks nors lubų gabalas ant galvos. Itin prastai buvo su vakarine pastato puse, kur iš išorės buvo nubyrėjusi didžiulė dalis tinko ir sienose buvo atsivėrę didžiuliai plyšiai. Ten buvo kino salė, bet sovietmečio pabaigoje ji nustota naudoti, nes buvo pavojinga.

Po to, kai Lietuva tapo nepriklausoma, pastatas pasiliko nomenklatūros perimtoms profsąjungoms, o paskui prasidėjo nepasidalinimai pastato nuosavybe. Kažkuriuo metu įvyko atseit netyčinių gaisrų, per kuriuos sudegė dalis pastato perdangų, stogas ir panašiai. Įkrito ir perdangos į kino salę, liko toje vietoje tik tuščia vieta.

Paskui pastatas toliau buvo naudojamas, tiesa, labai ribota dalis - mažiau kaip pusė. Naudojamoje dalyje vykdavo itin pigūs renginiai (publikai, kuriai tinka renginiai griuvėsiuose), taip pat buvo nuomojami ofisų arba biurų patalpos (publikai, kuriai tinka ofisai griuvėsiuose). Dar paskui pastatas buvo nugriautas.