Aleksandras Solženicinas

Aleksandras Solženicinas - vienas iš garsiausių sovietmečio rašytojų disidentų, katram kažkaip nepasisekė ir pasitaikė praeiti per visokius sovietinius konclagerius kaip klientui, t.y., kaip kaliniui. Kadangi gimė 1918 metais, tai laiko patirti visą sovietinę sistemą turėjo pakankamai daug. Vėlyvesniais gyvenimo metais, po SSRS subyrėjimo, garsėjo kaip ganėtinai atviras rusofašistas ir kartu esminis Vladimiro Putino palaikytojas.

Sovietmečiu Aleksandras Solženicinas pradžioje buvo aktyvus sovietikas, kaip sakant komsomolo aktyvistas. Kai prasidėjo II Pasaulinis karas, tai tapo karininku, o paskui išsitarnavo iki kapitono laipsnio, kuris buvo aukščiausias, kurį karininkai galėjo išsitarnauti paprastais būdais. Vienok 1945 metais Aleksandrą Solženiciną suėmė SMERŠ, t.y., karinis NKVD, nes paskaitė jo susirašinėjimą su kažkokiu draugeliu, kur jis ten aprašinėjo, kaip stebėjo, kaip minia kareivių išžagino kokią tai moterį Rytų Prūsijoje, ir kad labai blogai, nes ta moteris buvo ne vokietė, o lenkė, taip kad ją išžagino neteisingai (nes galima būtų taip suprasti, kad jei vokietė būtų buvusi, tai būtų teisingai).

Tai už tai, kad jis ten rašė, kad čia Stalinas ir valdžia šitaip žmonėms paaiškino, ką daryti ir todėl dabar čia tie kareiviai neteisingai žagina, saugumiečiai Solženiciną ir suėmė, ir pasiuntė už grotų, o paskui ir į konclagerį, nuteisdami 8 metams įkalinimo. Kadangi Solženicinas buvo techninis karininkas (užsiimdinėjo priešo artilerijos baterijų lokacija), tai porą metų atkalėjo ir ne šiaip lageriuose, o specialiuose - šaraškėse, kur bendravo ir su daugeliu inteligentų, kurie turėjo labai daug žinių apie įvairius SSRS vykusius politinius procesus ir šiaip visokius garsesnius asmenis, ir visą konclagerių sistemos istoriją. Nors įkalinimo laikas baigėsi 1953, Solženicinas buvo paliktas tremtyje.

Po to, kai 1956 metais Nikita Chruščiovas kompartijos viršūnių suvažiavime paskelbė savo slaptą kalbą apie asmenybės kultą, o paskui prasidėjo Chruščiovo Atšilimas, tai ir Aleksandras Solženicinas buvo kažkaip tai paleistas iš tremties ir per kelerius metus sugebėjo prasimušti iki to, kad porą jo kūrinių išpublikavo sovietinis žurnalas Novyj Mir. Tiesa, šiaip tai publikuoti nenorėjo, bet kažkaip neaiškiais būdais tie kūriniai pakliuvo pačiam Chruščiovui į rankas, tai tas ir pasakė, kad reikia skelbti.

Būtent Aleksandro Solženicino kūrinių paskelbimas (tiesa, smarkiai cenzūruotų ir perdirbtų) yra laikomas Chruščiovo atšilimo piku. Toje kūryboje nebuvo skelbiamos visokios didelės blogybės, o tiesiog šiaip pasakojama, užsimenant, kad buvo ir konclageriai, ir visokios neteisybės, ir panašiai. Bet visa tai buvo taip lyg užuominomis aprašoma, kad vat kažkas ten buvo patyręs kažkokius lagerius ir panašiai. Savaime aišku, kad tos kūrybos, kur buvo aprašomi realiai baisūs dalykai, pvz., "Archipelag GULAG", tai ir pats Solženicinas nesitikėjo publikuoti.

Kaip paaiškėjo, iki Solženicino publikacijų Vakarų pasaulis beveik nieko nežinojo apie stalininę lagerių sistemą ir jos mastus, o daugelis apie tai girdėjusių, vis abejodavo, nes trūko patvirtinimų. Kai atsirado patvirtinimų oficialioje, cenzūros prižiūrimoje spaudoje, šitai galų gale jau realiai buvo priimta kaip tikras ir patvirtintas faktas, nes jei to nebūtų buvę, SSRS publikuojamoje literatūroje nebūtų pasirodę net menkiausių užuominų apie lagerių sistemą.

Vienok geri laikai Solženicinui baigėsi 1964 metais, kai iš valdžios buvo išmestas Nikita Chruščiovas ir visas atšilimas buvo nutrauktas. Tada KGB pradėjo daryti ir pas Solženiciną kratas, ėmė konfiskuoti jo užrašus ir persekioti jau ne tik jį patį, bet ir jo aplinką, visus žmones, su kuo jis bendraudavo. 1969 metais jis buvo išmestas iš sovietinės rašytojų sąjungos, o paskui kaip tai ėmė ir gavo Nobelio premiją už tą savo antisovietinę kūrybą. Kadangi nei nunuodyti (buvo bent vienas bandymas), nei dar kaip nors gudriau jo nutildyti KGB nesugebėjo, tai 1974 metais tiesiog suėmė, įsodino į lėktuvą, nuskraidino į Vakarų Vokietiją ir ten išmetė.

Vėliau jau Aleksandras Solženicinas visai laisvai rašė savo knygas Vakaruose, o jų ištraukas vis skaitydavo koks nors Laisvės radijas savo laidose rusų kalba. Būtent Solženicino surinkta (ir galvoje išlaikyta) medžiaga apie daugybę visokių sovietinių NKVD praktikų tapo pagrindu dabartiniam žinojimui apie valymus ir totalinę konclagerių sistemą, kuri veikė. Nors iki pat sovietmečio pabaigos beveik viskas buvo slepiama, vėliau daugelis netgi keisčiausiai atrodžiusių Solženicino aprašytų faktų gavo nepriklausomų patvirtinimų, o taip pat išlindo nemažai kitų, dar baisesnių istorijų.

Tai dėl to, nors ir atviras rusofašistas, Aleksandras Solženicinas visgi nusipelno šiokios tokios pagarbos, kad buvo realus disidentas ir paskelbė daug tikros medžiagos apie sovietų nusikaltimus.

Po SSRS subyrėjimo Solženicinas grįžo į Rusiją ir tenai jau skleidė visokias teorijas, kaip didžioji Rusija turi viskam vadovaut, bet čia tie komunistai tik sutrukdė viskam, ir kad demokratija prie gero neprives, todėl Rusijai reikia stipraus vado. Buvo vienu iš aršiausių Vladimiro Putino rėmėjų iki pat 2008 metų, kai ėmė ir numirė, jau būdamas visai paklaikęs ir išprotėjęs senis.

Solženycinas ar Solženicinas?

Kai kurie neapsisprendžia, ar reikia geriau rašyti "Solženycinas", ar "Solženicinas". Tai išties rusų kalboje nėra trumpųjų ar ilgųjų raidžių, tai jų "i" yra vienodai gerai transliteruojama ir į lietuvišką i, ir į lietuvišką y raidę. Bet pagal tarimą tai rusai taria kaip su y ilgąja raide. Bet kadangi visa Lietuva bbd ant rusų kalbos ir visokių rusofašistų, tai galima versti kaip tik nori ir rašyti "Solžejobinas", tai visvien bus gerai.