Kaliningrado sritis

Černiachovskas, gotikinė Melanchtono bažnyčia, paversta kažkokiu gamykliniu pastatu. Ant viršaus užstatytas silikatinių plytų antstatas, kuris vėlgi apleistas tiek, kad kažkokie medžiai ant stogo auga ir langų jau nėra. Pastatas yra Ulica pobedy 7 (Pergalės gatvė 7), kas irgi savaim simbolizuoja realią tenykštę situaciją. Beje, atkreipkite dėmesį - griuvėsiai griuvėsiais, aptverti tvora, ant tvoros spygliuota viela ir dar užteko pinigų, kad tą tvorą nudažyt klaikiomis spalvomis. Taigi, išorė vienokia, o realybė - kitokia. Potiomkino kaimas, kaip kas nors pasakytų.

Kaliningrado sritis nuo seno užsieniečių buvo vadinama, kaip Rytų Prūsija arba Rytprūsiai, tačiau lietuviai nuo seno sakė, kad tai - Mažoji Lietuva. Ir čia gi teisybė, nes per visą tą Prūsiją išties prūsai tebuvo suvokietinti lietuviai, kas yra akivaizdu bet kam, kas tik istorija domėjosi, nes visi ten lietuviškai kalbėdavo, ką įrodė ir faktas, kad būtent tenai buvo parašytos ir išspausdintos pirmos lietuviškos knygos, o taigi ne prūsai juk jas parašė.

Tai čia ir artimesnių šiems laikams turime pavyzdžių, kai kitą lietuvišką žemę atplėšės Livonijos Ordinas įkūrė latviją, irgi taip suvokietindamas ir dalinai sušvedindamas tenykščius lietuvius. Taip ir nuo seno lietuviškas miestas Ryga staiga patapo lyg ir nelietuvišku, o esą latvišku po to, kai toji Livonija atskilo nuo LDK, nes ten dabar gyvena latviai. Čia aišku galime pasveikinti save su naujos tautos susidarymu, kad esame tokie produktyvūs ir mums besimaišant su kitomis tautomis, susidarė gudai, latviai, prūsai, o gal ir kitų tautų, o ir žemaičiai po truputį kelia galvas, sakydami, kad jie jau irgi atskira tauta besantys.

Tačiau šiais sudėtingais laikais verta pagalvoti ir apie tai, kaip vėlei apjungti senąsias baltų tautas. Čia ir išlenda mums dieglys - Rusijos kolonija, įkurta ant vokiečių bei lietuvių kaulų tuo pačiu stalininiu būdu, kuris ir mūsų senoliams gerai pažįstamas: kaip lietuviai buvo tremtiniai, varu varyti į Sibirą ir ten įkūrę gyvenvietes bei miestus kartu su daugybe kitų įkalintųjų ir ištremtųjų, taip ir iš tų tolimų vietovių tremdavo žmones šeimomis į Kaliningrado sritį, per prievartą juos versdami kolonistais.

Štai taip likimo ironija ir liūdesys mums sako: kadais lietuvių apgyventos žemės norėtų atsiskirti nuo Rusijos ir gal būt apsijungti į vieną su mumis konfederacinę valstybę, sudarydamos ketvirtąją Pabaltijo šalį, tačiau geležinė Maskvos letena tokias svajones verčia niekais.