32 bitai

32 bitai - tai tokia procesorių architektūra, kur pagrindiniai veiksmai yra daromi su 32 bitų skaičiais, t.y., ir duomenys, ir adresai paprastai yra 32 bitų ilgio. Šiais laikais 32 bitai yra laikomi praktiniu minimumu, norint atlikti daugumą kompiuteriams reikalingų darbų, pvz., atkurti ir vaizdą, ir video, ir muziką, ir t.t..

Teoriškai 32 bitai leidžia adresuoti iki 4 gigabaitų duomenų, nes 2^32 yra 4294967296, t.y., adresuojant pabaičiui, gaunasi lygiai 4 gigabaitai arba 4096 megabaitai. Deja, tokio duomenų kiekio visgi nepakanka naujuose kompiuteriuose, kur absurdiškai išsiplėtusios operacinės sistemos ir visokios prastai programuotos programos tokį operacinės atminties kiekį sugeba išnaudoti tiesiog nieko nedarydamos.

Iš principo daugelį darbų, kuriems būdavo naudojami 32 bitų procesoriai, galėtų atlikti ir 16 bitų mašinos, nes dažniausiai nuotraukose esančios spalvos būna koduojamos tik 2 baitais, t.y., 16 bitų skaičiais. Muzikai koduoti visai nebloga kokybe pakanka netgi pavienio baito, t.y., 8 bitų, tačiau problema tampa labai nedidelis duomenų kiekis - vos 65536 baitai, t.y., vos 64 kilobaitai, kurių nepakanka niekam. O jei vaizdą tenka apdirbinėti kiek sudėtingiau, tai apdirbimą darant 16 bitų skaičiais, pernelyg daug prarandama informacijos, todėl tai nelabai tinka ir geram nuotraukų retušavimui, ir trimačiam modeliavimui. Štai taip ir atsiranda 32 bitai.

Įvairias 32 bitų architektūras turėjo ankstyvos darbo stotys, o taip pat tokie žymūs kompiuteriai, kaip Apple Lisa, Apple Macintosh ir įvairūs Amiga modeliai.

Visgi yra sričių, kuri ir 32 bitų nepakanka, juoba kad 64 bitai dalį operacijų leidžia pagreitinti tiesiog dvigubai, nes vienu kartu apdirbama dvigubai daugiau bitų. Tai štai taip visgi galų gale ir išplito 64 bitų procesoriai - nors ir nesmarkiai greitesni, bet visgi greitesni, bet svarbiausia - leidžiantys valdyti nesulyginamai daugiau operacinės atminties.

Tipiškiausi ir žinomiausi 32 bitų mikroprocesoriai:

• Motorola 68000
• Intel 80386
• Intel 486
• Intel Pentium