KPSS

KPSS suvažiavimas. Populiarusis gensekas, legendinis Brežnevas ploja po savo paties kalbos sau pačiam

TSKP, SSKP arba KPSS (rus. КПСС, Коммунистическая Партия Советского Союза) - kitaip tariant, Sovietų Sąjungos Komunistų Partija - tai buvo toksai sovietinis ekvivalentas vokiškai NSDAP, visos Sovietų Sąjungos kompartija, kur taip ar kitaip, vis sueidavo visokios didesne dalimi atmatos - komunistai, nes tik būdamas KPSS nariu, tegalėdavai gauti daugiau kokių nors gėrybių. Nes viska, kas geriausia - partijos nariams.

Dar be pagrindinio tikro КПСС, buvo ir kažkiek filialų - atskirai valdomi respublikiniai, kaip kad LKP ir LKP ant TSKP platformos, visokios Varšuvos pakto kompartijos, o dar ir įvairios Vakarų šalių kompartijos bei panašios partijėlės, o dar ir įvairios socialdemokratų partijos remiamos.

Atranka į TSKP/KPSS/SSKP narius

Būtent dėl kompartijos nariams suteikiamų ypatingų privilegijų, skirtingai nuo šių laikų, partijos nariu būdavo galima tapti ne taip jau paprastai. Čia dabar yra lengva: užsimanei įstoti į bet kokią partiją, tai tik nuėjai ir tavimi baisiausiai apsidžiaugė, padarė nariu išsyk. Tais gi laikais, kai partija buvo viena, o tik jos dalyviams būdavo gera gyvent, tapti kompartijos nariu būdavo žymiai sudėtingiau: pati partija rinkdavosi, ką jai priimti.

Jau atrinktiesiems atsiverdavo galimybės viskam - ir greitesnei karjerai, ir kelialapiams, ir galimybei išvažiuot į kokią nors užsienio komandiruotę kokioje nors socialistinio lagerio šalyje, ir daug geresnis galimumas gauti visokius talonus mašinai, butui, televizoriui, ir taip toliau, ir taip toliau. Taigi, dėl šitokio įdomumo narystė TSKP buvo daugelio geidžiama, net nepaisant to, kad visi suprato, kad čia yra tiesiog komunistinių atmatų kloaka, į kurią ne visiems būdavo lengva pakliūti. Taigi visgi, nors ir būdama totalitarine partija tokioje pat totalitarinėje valstybėje, TSKP visgi nebuvo išsigelbėjimas kiekvienam norinčiam.

Kita gi vertus, pati TSKP vadovybė tą irgi gerai suprasdavo, tad ir atranka į TSKP būdavo ganėtinai nemenka: tekdavo ilgokai užsiimdinėti visokia veikla komsomole, buvo ir minimalaus amžiaus cenzas, sudaręs 30 metų, reikdavo prieš tapus partijos nariu, ilgokai išbūti kandidatu, o ir galimybė stot partijon teatsirasdavo tik pas tuos, kas gaudavo kitų partiečių rekomendacijas. Taip buvo tikimasi, kad bus išsiaiškinti ištikimesni pridūrkai, kuriems įmanoma geriau užpudrinti smegenis. Kad būtų mažiau problemų, visokiems kolūkiečiams ir darbininkams įstoti į partiją būdavo žymiai lengviau, nes juos laikė bukesniais, tuo tarpu gi inteligentai tapti TSKP nariais turėjo daug menkesnes galimybes. Kitaip tariant, atranka buvo visai nemenka.

Visumoj KPSS vidus labai panašus į Orvelo aprašytą partinę struktūrą. Buvo vierchuškė, buvo partijos apačia. Į apačią papulti buvo ne taip ir sunku, bet priklausomai koks tai atvejis, nes būdavo nustatinėjamos kvotos. Sakykim kokioje aukštojoje mokykloje dažnai į partiją nauji kandidatai priimami buvo tik atsilaisvinus vietai, ir dėl to ne visi aktyvistai tenais papuldavo, kaip antai nutiko žymiajam Landsbergiui, o gamyklose - kaip tais lengviau, nesgi kompartija - visumoj deklaruojama gi buvo kaip visų pirma proletariato partija. Kokias privilegijas turėjo apačios? Dažniausiai jokių, apart šventinių pajokų ir prievolių stropiai lankyti vietinius partijos susiėjimus ir rinkimus (tokie juk irgi būdavo (!)), bo jei kas nors pamatys kad nebuvai tai dar žiūrėk svarstomas būsi. Dažnai būdavo, kad į partiją vos ne prievarta įgrūsdavo, mat kokių padalinių vadovui visumoj reikėjo partiniam būti - bet ar čia privilegija kokia tai dar klausimas. O toliau - tos pačios eilės ir ta pati šlapianka, bei magnetofonas "Elektronika". Kaip tapti "vierchuškės" atstovu? Čia įdomu - aišku be pažinčių niekaip. O aniems jau viskas galima būdavo. Kaip Orvelas rašė - tarp eilinės liaudies ir "vierchuškės" turi būti sluoksnis su švariai išplautomis smegenimis, ir to užuomazgos realiai egzistavo.

TSKP sąsajos su kitomis sovietinėmis organizacijomis

Tai pačiai atrankai buvo pajungtos ir kitos esą visuomeninės, o išties - savanoriškai-priverstinės organizacijos, kur kriterijai su laiku būdavo vis stiprėjantys: visus vaikus paversdavo spaliukais, tačiau bent formaliai buvo šansų, kad kai kurie iš vaikų negalės tapti pionieriais, jei jų tėvai netinkami ar nepavyksta smegenų praplauti. Į komjaunimą didesnę dalį sovietmečio atranka jau būdavo žymiai stipresnė: Stalino laikais buvo laikomasi nuostatos, kad mokyklose tegalima priimti ne daugiau, kaip pusę mokinių, vėliau ta dalis didėjo, kol prie Brežnevo kai kur pasiekė ir visą 100 procentų.

Vienok kai komunistų partija išsiplėtusi buvo kaip reikiant, hierarchija atsirado ir partijos viduje, kur vėl būdavo visokios nemenkos atrankos: čia būdavo ir centro komitetas, ir partkomai, ir jų filialai - ispalkomai, ir netgi patsai aukščiausias partinis organas - Politbiuras.

Ant Lietuvos, idant būtų pavaizduotas partijų nepriklausomumas, KPSS vadinosi LKP, nors išties gi skirtumo jokio nebuvo, nes buvo visvien viena ir ta pati partija. Betgi kai jau Lietuva siekė Nepriklausomybės, tai vietinė LKP susikilo: didesnė dalis tapo tiesiog LKP, tuo tarpu mažesnė pasiskelbė esanti LKP ant TSKP platformos.

Dar žr.

Dar visai nesusijęs toksai buvo kaip ir bajeris, o gal anekdotas apie tai, kad KPSS yra kaip tik priešais Choralinę sinagogą. Tai šitą bajerį toli gražu ne kiekvienas suprasti gali, o tik kai kurie vilniečiai, o ir tai tiktai visai jau susenę, nes bajeris labai jau senas ir praradęs prasmę.